Prie laiptinės stovėjo Adomas ir laikė dubenėlį su koše. Rankos jam drebėjo ne nuo šalčio, o nuo įpročio — aštuoniasdešimt ketveri metai, ką padarysi. Jis jau ketvirtą kartą pažvelgė į kiemo kampą, kur stovėjo tuščias konteineris. Šuniukų nebuvo.
— Na, kur jūs? — sumurmėjo jis į savo striukės apykaklę.
Ir tada iš už kampo, slysdamas pilvu per šaligatvį, pasirodė vienas. Rudas, su balta dėme ant krūtinės. Jis nebėgo — jis šliaužė, tarsi kiekvienas judesys kainuotų jam visą drąsą. Priėjęs prie Adomo, šuniukas nesustojo prie dubenėlio. Jis sukosi ratu, cypė, bėgo kelis metrus atgal, vėl grįždavo. Tarsi sakydamas: eik su manim.
— Kur antras? — paklausė Adomas. — Jūs visada kartu.
Šuo tik dar garsiau sucypė. Adomas pamatė, kad jo letenos dreba ne nuo šalčio. Ir tada senis viską suprato.
— O Dieve, — pasakė jis. — Tik ne tai.
Viskas prasidėjo prieš tris mėnesius, lapkričio pabaigoje. Tą naktį Vilniuje termometras nukrito iki nulio. Vėjas švilpė tarp blokinių namų Šeškinėje, nešdamas ledinį dulksną ir tuščių plastikinių maišelių šiugždesį. Prie konteinerio, kuris stovėjo už „Iki" parduotuvės, kažkas paliko kartoninę dėžę. Joje gulėjo du šuniukai. Vienas rudas, kitas juodas. Jiems buvo gal du mėnesiai. Jie matė vienas kitą pirmą kartą gyvenime, bet kai dėžė atsidarė ir juos išvertė ant žemės, jie iškart prisiglaudė vienas prie kito.
Jie nežinojo, kodėl juos išmetė. Gal šeimininkams atsibodo. Gal persikraustė į naują butą, kur šunys neleidžiami. Gal tiesiog nusibodo. Koks skirtumas. Jie buvo vieni.
Pirmą naktį jie praleido po krūmu prie to paties konteinerio. Susiglaudę, drebėdami, klausydami vėjo, kuris draskė jų kailiukus. Ryte jie buvo gyvi. Tai buvo mažas stebuklas. Arba atsitiktinumas.
Jie pradėjo gyventi. Žodis „gyventi" čia per stiprus. Jie pradėjo išgyventi. Dieną jie vaikščiojo po Šeškinės kiemus, ieškodami maisto. Naktį grįždavo prie konteinerio. Kartais kas nors išmesdavo duonos. Kartais pypkyčio. Kartais vištienos kaulų, kurie buvo per aštrūs jų mažiems pilvukams.
Po dviejų savaičių viena moteris iš pirmojo aukšto, Danguolė, pastebėjo juos pro virtuvės langą. Ji buvo maždaug penkiasdešimties, dirbo buhaltere, augino du paauglius ir kentė nuo nemigos. Naktimis ji gerdavo arbatą su čiobreliais ir žiūrėdavo į kiemą. Šunys tapo jos tyliu ritualu. Ji pradėjo nešti jiems maistą: kartais dešreles, kartais sušilusios košės dubenėlį. Ji pastatė jiems kartoninę dėžę su sena antklode. Po dviejų dienų dėžė dingo.
— Kažkas paėmė į „Maxima" butelius, — pasakė jai kaimynė. — Kartoną sudegino.
Danguolė nupirko naują kilimėlį. Gerą, storą, už 12 eurų. Po trijų dienų kilimėlis dingo.
— Dieve, — pasakė Danguolė ir niekam daugiau nesakė.
Tada kažkoks vyras iš kito kiemo atnešė medinę būdą. Jis ją pastatė prie centrinio šildymo trasos, kur žemė buvo šiek tiek šiltesnė. Ant būdos pritvirtino lentelę: „Šunims. Neatimk." Būda išsilaikė savaitę. Vieną rytą ji buvo sulaužyta. Lentos su vinimis, skiedros ant šaligatvio. Šunys sėdėjo šalia ir žiūrėjo į liekanas.
Gruodis. Sniego dar nebuvo, bet žemė buvo kieta kaip betonas. Šunys miegojo prie šiluminės trasos, susiviję į vieną kamuolį. Juodas buvo drąsesnis. Rudas buvo protingesnis. Juodas vesdavo į naujus kiemus ieškoti maisto. Rudas parinkdavo saugiausias vietas nakčiai. Jie vienas kitą papildė. Jie buvo komanda.
Sausį atėjo sniegas. Storas, drėgnas, sunkus. Šunys rado prieglobstį po pusrūsiu, kur buvo vamzdžiai. Ten buvo šilta. Katės jų neįsileido, bet jie rado kampą už metalinės durelių. Mažą, bet jų.
Vasario pradžioje nutiko nelaimė. Jie perėjo gatvę ties Žalgirio gatve. Juodas perėjo pirmas. Rudas stabtelėjo, nes prie kelio gulėjo kažkas panašaus į dešrą. Jis neatsispyrė. Paskui jis nieko neprisiminė. Automobilis pravažiavo per jo užpakalinę leteną. Vairuotojas sulėtino, pamatė, kad šuo vis dėlto juda, ir nuvažiavo.
Rudas gulėjo ant šaligatvio. Juodas bėgo ratais. Jis lojo. Jis laižė draugui nosį. Jis bandė jį pakelti, bet rudas tik sucypė ir liko gulėti.
Ir tada juodas nubėgo. Jis žinojo, kur bėgti. Paskutines dvi savaites juos maitino senis iš ketvirtojo aukšto. Adomas. Jis gyveno viename bute su katinu Pūkiu, kuris jį laikė asmeniniu tarnu. Adomas buvo našlys vienuolika metų. Jo dukra gyveno Kaune. Ji skambindavo sekmadieniais. Jis sakydavo, kad viskas gerai.
Adomas tą dieną stovėjo prie laiptinės. Ne dėl šunų. Jis laukė socialinės darbuotojos, kuri turėjo atvežti vaistus. Ji vėlavo. Jis stovėjo ir nerimavo: katės maisto liko tik saujai, o pensija bus tik po devynių dienų. Jo sąskaitoje buvo keturiasdešimt du eurai ir šešiasdešimt septyni centai.
— Ačiū, — pasakė jis sau. — Ačiū, kad nors katė sveika.
Ir tada jis pamatė juodą. Šuo bėgo per kiemą taip, lyg būtų pametęs paskutinį daiktą, kurį turėjo. Jis pribėgo prie Adomo, sucypė, apsuko ratą, nubėgo kelis metrus, sustojo, atsigręžė.
— Tu vienas? — paklausė Adomas. Juodas sucypė dar garsiau.
Adomas ėjo taip greitai, kaip galėjo. Tai reiškė: labai lėtai. Jo keliai girgždėjo. Jis turėjo lazdą — medinę, su guminiu antgaliu. Jis rėmėsi į ją visa jėga. Juodas lakstė pirmyn atgal, nekantraudamas.
Prie Žalgirio gatvės, ant šaligatvio, gulėjo rudas. Jo letena buvo atsukta į šoną. Jis žiūrėjo į Adomą ir tyliai cypė.
— O, berniuk, — pasakė Adomas. — O, berniuk.
Jis atsisėdo ant šalto bordiūro. Jo pirštai buvo standūs, bet jis sugebėjo nusivilkti striukę. Jis atsargiai suvyniojo šunį į ją. Šuo sucypė, bet šį kartą ne iš skausmo. Iš kažko kito. Iš to, ko žmonės dažnai nebegali parodyti.
Adomas pažinojo vieną veterinarę. Ieva. Ji dirbo klinikoje prie Kalvarijų turgaus. Jis kartą buvo nuvedęs pas ją katę, kai Pūkis prarijo plaukų gumelę. Ieva tada nusijuokė ir pasakė: „Pūki, tu idiote." Ji buvo gera.
Adomas neturėjo telefono. Jis paprašė praeivės moters, kuri vedžiojosi mažą baltą šunį, paskambinti taksi. Moteris pažvelgė į jį, į suvyniotą šunį, į juodą, kuris sėdėjo šalia ir žiūrėjo į ją didelėmis akimis. Ji apsiašarojo. Paskambino.
Taksi kainavo aštuonis eurus. Adomas sumokėjo.
— Jūsų šuo? — paklausė vairuotojas.
— Ne, — atsakė Adomas. — Niekeno.
— Tai kodėl?
Adomas žiūrėjo pro langą į pilką Vilniaus rytą.
— Nes daugiau nėra kam.
Ieva apžiūrėjo šunį. Lūžio nebuvo, bet kaulas buvo įtrūkęs. Ji uždėjo fiksuojamąjį tvarstį ir pasakė, kad šuo turi būti laikomas ramiai mažiausiai keturias savaites.
— Jis negali būti lauke, — pasakė ji. — Šaltis, drėgmė, purvas. Jei infekcija pateks, galim prarasti leteną.
Adomas pažvelgė į savo rankas. Į jų dėmeles. Į Pūkio plaukus ant rankogalių.
— Gerai, — pasakė jis.
Jis parsivežė rudą šunį į savo vieno kambario butą. Pūkis pasislėpė po spinta ir tris dienas iš ten neišlipo, tik kartais garsiai purkštavo. Adomas pastatė šunį ant senos pagalvės prie radiatoriaus. Šuo gulėjo, žiūrėjo į jį ir retkarčiais palinguodavo uodega. Juodas liko lauke.
Kiekvieną rytą Adomas išeidavo ir kieme rasdavo juodą. Šuo sėdėdavo prie laiptinės durų, visas sušalęs. Adomas išnešdavo jam dubenėlį košės. Juodas nevalgydavo tol, kol Adomas nepasakydavo: „Su juo viskas gerai. Geriau. Miegok." Tik tada šuo paliesdavo maistą.
Praėjo dvi savaitės. Vieną rytą Adomas išėjo ir pamatė prie laiptinės moterį. Ji buvo maždaug keturiasdešimties, su šviesiu paltu ir batais, kurie atrodė brangesni už Adomo visą spintą. Ji glostė juodą, o šuo sėdėjo ir žiūrėjo į ją su tokiu pasitikėjimu, kokio Adomas nebuvo matęs.
— Labas, — pasakė moteris. — Čia jūsų šuo?
— Ne, — atsakė Adomas. — Ne mano.
— Aš gyvenu už dviejų namų. Turim su vyru sklypą prie Verkių. Visada norėjom šuns. Šitas toks protingas. Ar jis kieno nors?
Adomas ilgai žiūrėjo į juodą. Juodas žiūrėjo į jį.
— Jis turi draugą, — pasakė Adomas. — Draugas pas mane. Su lūžusia letena.
Moteris išgirdo visą istoriją. Ji klausėsi tylėdama, kartais tik linkčiodama galva. Kai Adomas baigė, ji pasakė:
— Tai aš imu abu.
— Abu?
— Abu. Jei jie kartu kentėjo, tai kartu ir gyvens. Mano vyras veterinaras. Dirba su galvijais, bet šunį išmano. Leiskit man pasiimti jį.
Ji pasakė tai taip paprastai, kaip sakoma: „Nupirksiu du butelius pieno". Adomas stovėjo ir žiūrėjo į juodą šunį, kuris sėdėjo tarp jų ir žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.
— Gerai, — pasakė Adomas. — Bet tik su viena sąlyga.
— Kokia?
— Leiskit man juos kada nors aplankyti.
Moteris nusijuokė. Trumpai, garsiai.
— Žinoma. Atvažiuosit. Turėsim šeimininką.
Tą vakarą Ieva paskambino Adomui. Ji pasakė, kad kaulas gyja gerai, bet šuo turi dar dvi savaites neapkrauti letenos. Adomas pasakė, kad rado namus. Tiek šuniui, tiek jo draugui.
— Abu? — nustebo Ieva.
— Abu, — patvirtino Adomas.
Kitą šeštadienį prie laiptinės sustojo pilkas „Volvo". Iš jo išlipo moteris ir vyras su dideliu mediniu konteineriu. Jie įnešė į Adomo butą pintinę gultuką. Pūkis spruko po spinta ir pasižadėjo niekada nebekalbėti su Adomu.
Vyras apžiūrėjo rudą šunį. Jis švelniai, kaip gydytojas prieš operaciją, perbraukė per šuns leteną. Šuo necypė. Tik žiūrėjo.
— Gerai, — pasakė vyras. — Kaulas stiprus. Vešim.
Jie įkėlė į mašiną rudos gultuką. Juodas įšoko pats, be jokio raginimo. Jis apšniukštino draugą, palaižė jam ausį ir atsigulė šalia. Jis visą laiką žinojo, kad jie neišsiskirs.
Adomas stovėjo ant šaligatvio, šaltam vasario vėjui pučiant per jo plonus plaukus. Jis žiūrėjo, kaip „Volvo" išsuka iš kiemo. Jis mažai kalbėjo. Jis nemojavo. Jis tik stovėjo, kol mašina dingo už posūkio. Tada jis įkišo ranką į kišenę, rado seną Pūkio plaukų gumelę, kurią katė buvo praradusi prieš pusmetį, ir nusišypsojo.
— Na, — pasakė jis į tuščią kiemą. — Ir vėl tylu.
Jis įėjo į laiptinę. Už durų kažkas tyliai sucypė. Bet tai buvo Pūkis, pasipiktinęs, kad jį pažadino.
Po dviejų mėnesių Adomas gavo atviruką. Ant jo buvo nuotrauka: du šunys, rudas ir juodas, gulėjo ant žolės. Rudas buvo su mažu raudonu antkakliu. Juodas laižė jam ausį. Apačioje moteris parašė:
„Jų vardai — Dūmas ir Pukas. Pukas, nes jūsų katė tokia pikta. Atvažiuokit. Lauksim."
Adomas atviruką padėjo ant šaldytuvo, po magnetu su Gedimino pilimi. Tada jis atsistojo prie viryklės ir užvirė arbatos. Su čiobreliais. Kaip anksčiau.
Po valandos jis paskambino dukrai į Kauną.
— Klausyk, — pasakė jis. — Aš čia du šunis turiu.
— Ką? — dukra nustebo. — Tėti, tu bent žinai, kiek kainuoja šunų maistas?
— Ne, — atsakė Adomas. — Bet aš turiu keturiasdešimt du eurus ir šešiasdešimt septynis centus. Iki pensijos devynios dienos. Kaip nors.
Jis padėjo ragelį, kol dukra dar nebaigė rėkti. Tada jis pažvelgė į Pūkį, kuris sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo į jį su panieka.
— Ką žiūri? — paklausė Adomas. — Tu irgi buvai laukinis.
Pūkis nusisuko ir pradėjo plauti leteną.
Adomas atsisėdo prie stalo ir paėmė atviruką. Jis dar kartą pažvelgė į du šunis. Į jų akis. Į tą vietą ant žolės, kur jie gulėjo vienas šalia kito, kaip tą pirmąją naktį prie konteinerio. Tik dabar jiems buvo šilta.
— Gerai, — pasakė jis į atviruką. — Gerai.
Jis padėjo atviruką ant stalo, po stikline su karšta arbata. Ir nieko daugiau nebesakė.
