Vida stovėjo ant mūsų laiptinės slenksčio be septintos ryto. Vienoje rankoje – transporteris su dviem katėm, kitoje – lagaminas su ratukais. Už jos pro trečio aukšto langą pūtė vėjas, ir lietaus lašai mušė tiesiai į duris.
– Atvažiavau. Mano butas smirda dujom, – pasakė ji vietoj „labas rytas“.
Aš stovėjau basomis ant šalto plytelių grindinio, viena šlepetė liko prie lovos. Rokas dar miegojo. Jis buvo grįžęs po naktinės pamainos virtuvėje, todėl ir aš kėliausi be garso. Tačiau Vida nesiskaitė nei su miegu, nei su durų skambučiu.
– Tai kviesk dujininkus, o ne katėm važiuok pas mus, – ištariau.
Ji jau buvo viduje. Pastatė transporterį ant batų spintelės, kur mėtėsi mano automobilio rakteliai ir pora reklaminių lankstinukų. Viena katė pradėjo kniaukti taip, kad už sienos suinkštė kaimynų taksas.
– Nedrįsk manęs mokyti, aš tavo anyta. Užvirink vandens.
Aš nuėjau į virtuvę. Pro nedidelį virtuvės langą matėsi kaimyno „Škoda Octavia“ su aprasojusiais stiklais. Ant palangės stovėjo pusė vakar išgerto karštvynio puodelio. Nuo praėjusios dienos buvo likusi varškės, kurios Rokas nespėjo įdėti į šaldytuvą. Gyvenome dviejų kambarių bute Žaliakalnyje, 54 kvadratiniai metrai, ir kiekvienas anytos vizitas kainuodavo brangiau nei metų lizingas už tą šaldytuvą.
– Kur duona? – paklausė ji, atsidariusi šaldytuvą. – Vėl jokio šviežio batono. Tu savo vyrui sakai, kad reikia nusipirkti?
– Rytą neišbėgau. Po darbo nueisiu.
– Po darbo. O ką jis valgys pusryčiams? Ne košę vien. Mano laikais moterys žinojo, kas yra rūpestis.
Rokas pasirodė tarpduryje, apsivilkęs džemperį. – Mama, ko tu čia? Aš miegu po nakties.
Vida nė neatsiprašė. Ji pasislinko prie stalo, atsisėdo ir uždėjo savo telefoną įkrauti į mūsų rozetę, ištraukusi manąjį laidą.
– Kaip tu su ja gyveni? – pasakė ji Rokui, tarsi manęs nebūtų kambaryje. – Ji net duonos neperka.
Aš pajutau, kaip pirštai prispaudė šalto arbatinuko rankenėlę. Norėjau rėkti, bet Rokas jau buvo per daug pavargęs muštis su mama iš pat ryto. Jis atidarė spintelę, ištraukė sausainių pakelį.
– Užteks, mama.
– Užteks? – ji nusijuokė. – Kai gyveni su moterim, kuri neperka duonos, sakai „užteks“? Aš tau sakau, šitas butas per mažas. Man reikia persikelti. Išnuomočiau savo Šilainių duobę ir gyvenčiau pas jus. Ant sofos. Jūs tik dviese, o man nedaug reikia.
Rokas padėjo sausainius ant stalo. Aš žiūrėjau ne į jį, o į savo telefono banko pranešimą, kuris atėjo naktį: „Mokėjimas 240,00 € – VetKlinika Baltija“. Vėl jos šuns oda, vėl mūsų bendra sąskaita. Vida vis dar turėjo papildomą kortelę nuo bendros sąskaitos, nes prieš dvejus metus „tai padės veterinarui, jei kas atsitiktų“. Dabar „kažkas atsitikdavo“ bent kartą per savaitę.
– Iš kur šiandien 240 eurų? – paklausiau.
Vida neatsisuko. – Mopsui ant nugaros užsidegė. Aš neprašiau tavo atlyginimo.
– Tu ką tik išleidai 240 iš sąskaitos, į kurią aš pervedu pusę savo algos.
Ji paėmė iš krepšio žioplą rausvą piniginę. Atsegė ilgą užtrauktuką. – Štai, galiu parodyti čekį. Tegul Rokas pasako, ar jis leido. O tu nesikišk.
Rokas giliai įkvėpė. Aš mačiau, kad jis užsimerkė. Žinojau tą jo įprotį – kai jis nenori pasakyti tiesos, jis visada užsimerkia.
– Aš tau sakiau, mama. Paskambink prieš ateidama. Ir nenaudok kortelės be manęs.
– O dabar tu irgi prieš mane? Motina atvažiuoja su katėm, nes mano bute dujų kvapas, o jūs čia man su kortele? Aš tave užauginau, peršalau eilėse prie „Maxima“, kai tu sirgai. Tu man dabar priekaištauji dėl 240?
Aš nebesilaikiau. Paėmiau telefoną, atidariau banko programėlę ir padėjau priešais save ant stalo. Sukūriau keturių mėnesių ataskaitą. Ekrane švietė suma: 3 220 eurų.
– Štai, – pasakiau. – Per keturis mėnesius. Kortelė, tiesa? Plius pervedimai. Plius tai, ką Rokas tau atsiunčia grynais. Iš viso per septyniolika mėnesių – aštuoni tūkstančiai keturi šimtai eurų.
Vida atsistojo taip, kad kėdė truktelėjo. – Tai tu skaičiuoji savo šeimos pinigus? Motina turi gauti, ką jai skirta. Aš atidaviau geriausius metus.
– Aš nesu tavo skolintoja, – pasakiau. – Ir aš nebegaliu mokėti už mopsą, kurio niekuomet nemačiau.
Rokas paėmė mane už riešo. Tokiu judesiu, kokiu bandoma sustabdyti, o ne apginti. – Ieva, nustok.
Aš pažiūrėjau į jį. – Kortelė bus atšaukta pirmadienį.
Tą pačią akimirką Vida čiupo transporterį ir lagaminą. – Nemeluok, niekur tu neisi. Rokas neleis.
Ji pasisuko į jį. Rokas kelias sekundes nieko nesakė. Paskui ištarė tai, ko nesitikėjau:
– Mama, išeik. Paskambinsiu vėliau.
Tai nebuvo pergalė, bet durys už jos užsitrenkė su tokiu garsu, kad ant spintelės sujudėjo raktai. Kaimynų taksas vėl suinkštė. Aš įkišau telefoną į kišenę ir nuėjau į miegamąjį. Už nugaros girdėjau, kaip Rokas pakišo šlepetę po lova.
Pirmadienį aš nuėjau į banką senamiestyje. Salėje, prie Vilniaus gatvės, visada kvepėjo šlapia vilna, nes žmonės ateidavo tiesiai iš lietaus. Atsisėdau prie konsultantės, kurios kėdė girgždėjo kaskart, kai ji pasilenkdavo.
– Norėčiau atšaukti papildomą kortelę ir atidaryti asmeninę sąskaitą.
Konsultantė, apvalainų auskarų moteris, suvedė duomenis. Po kelių minučių ekrane pasirodė pranešimas. – Papildoma kortelė panaikinta. Ar norite, kad atlyginimas nuo kito mėnesio būtų pervedamas į naują sąskaitą?
– Taip.
Ji išspausdino dvi kopijas. Ant vienos pasirašiau aš, ant kitos – ji. Paėmiau naują kortelę. Šalta, dar nenaudota. Kai pasukau į išėjimą, lietus jau buvo nuklojęs Laisvės alėją. Po skėčiu netilpo pora turistų, bet man nerūpėjo.
Vida paskambino Rokui tą patį vakarą. Aš gulėjau vonioje, o pro prasivėrusias duris girdėjau kiekvieną žodį.
– Mano kortelė neveikia. Bandžiau sumokėti veterinarijos vaistinėje, atsisakė. Ką padarė tavo žmona?
– Ji atšaukė kortelę, mama. Aš sutikau.
– Ką reiškia sutikau? Man reikia maisto šunims. Man reikia sumokėti už šildymą.
– Šildymą sumokėsi savo pinigais. O šuniui pervesiu šimtą eurų. Užtenka.
– Šimtą? – jos balsas tapo aukštesnis. – Tu man per pastaruosius metus duodavai po penkis šešis. Dabar šimtas?
– Dabar šeima, mama. Ieva – mano šeima.
Aš atsitiesiau vonioje ir išjungiau vandenį. Jis pasakė tai be jokio išsisukinėjimo. Bet aš vis tiek pasiėmiau rankšluostį ir nieko nešaukiau.
Po dviejų dienų, trečiadienį, Vida atvažiavo be skambučio. Šįsyk tik su rankine. Ji manė, kad galės įeiti su savo raktu. Aš stovėjau virtuvėje ir girdėjau, kaip spyna spragsi, bet durys nesisuka. Aš pati pakeičiau šerdį pirmadienio vakarą. Meistras paėmė aštuoniasdešimt eurų ir įdavė naują raktų komplektą. Raktas buvo ant viryklės, dar šiltas nuo saulės pro langą.
Pro durų akutę pamačiau, kaip Vida piktai baksnoja į skylutę. Paskui spaudė durų skambutį. Aš neatidariau. Po kurio laiko paskambino man. Ekrane – „Vida“. Atmečiau skambutį. Tada parašiau Rokui: „Tavo mama prie durų. Spyną jau pakeičiau. Jeigu nori, aiškinkis pats. Aš neisim.“
Rokas parašė vieną sakinį: „Pasakyk, kad atvažiuoti gali tik šeštadienį, kai abu būsim namie.“ Aš neparašiau. Tik įkišau naują raktą į vidinę durų pusę ir du kartus užrakinau. Vida dar dešimt minučių maigė skambutį. Paskui ant laiptinės palangės paliko kažkokį plastikinį maišelį. Kiaulienos šonkaulių, pastebėjau pro langą. Matyt, norėjo mus papirkti.
Kitą rytą mes su Roku susitarėme dėl bendro biudžeto. Aš pasiūliau, jis sutiko. Jo motinai per mėnesį – du šimtai eurų, ne daugiau. Ir tik pavedimu, jokių kortelių, jokių grynais.
– Ar tu pyksti? – paklausė jis.
Aš papurčiau galvą. – Ne pykstu. Aš nustojau mokėti už tai, kas niekada nebuvo mano.
Jis pažvelgė pro langą į rudenį. Tada uždėjo ranką ant stalo. – Gerai.
Praėjo trys savaitės. Vida paskambino vieną sekmadienį ir pranešė, kad mopsui reikia operacijos už 900 eurų. Rokas pagal susitarimą pasakė: „Du šimtai. Likusius pasiskolink arba parduok vieną katę.“ Ji išvertė ragelį. Po valandos atsiuntė nuotrauką, kaip šuo sėdi ant klinikos grindų. Rokas neatrašė.
Aš tą vakarą atsidariau banko programėlę ir pervedžiau pusę būsto paskolos į bendrą sąskaitą. Likusius pinigus palikau savo asmeninėje. Tada padėjau telefoną ant palangės, kur dar liko šonkaulių maišelio įlenkimas, ir užsukau naują spyną du kartus.
