Motiejus perskrodė Rotušės salę kaip mėlynas blyksnis. Jis bėgo pro degančias žvakes, pro styginių kvartetą, pro sustingusius padavėjus su sidabriniais padėklais. Orkestras nutilo kažkur tarp dviejų natų. Kairėje laikiau padėklą su silkės tartalomis, dešinėje — baltą lėkštę. Kai jis įsirėžė man į liemenį, padėklas pasviro, bet aš išlaikiau pusiausvyrą — šešerius metus pas Baronus mokėjau vienu metu laikyti du daiktus ir nukreipti klykiantį vaiką.
— Tu mus palikai! — riktelėjo jis man į aptarnavimo uniformą. Balsas nuvirto į verksmą. — Mama sakė, kad paėmei pinigus ir pardavei mus!
Salėje žmonės nustojo kramtę. Sustingo padavėja, prispaudusi šampano kamštį prie šlaunies. Prie pagrindinio stalo kažkieno šakutė sužvangėjo į lėkštę.
— Kas tau pasakė, kad aš tave pardaviau? — paklausiau, nors jaučiau, kad balsas drimba. Nenuleidau lėkštės. Jei nuleisčiau, delnai imtų drebėti visai salei matant.
Jis neatsakė. Tik stipriau suspaudė mano švarką.
Aurelija Baronienė ėjo per salę taip, lyg marmuras jai būtų tiesiog kilimo pakaitalas. Ji vilkėjo tamsiai raudoną suknią, kuri prie žvakių šviesos spindėjo drėgme. Ant kaklo mirksėjo trys maži deimantai. Lūpos buvo suspaustos į ploną brūkšnį.
— Tu neturi teisės čia būti, — pasakė ji tyčia garsiai. — Tu ką tik vėl jį sutraumavai.
Pasidairiau į svečius. Kai kurie jau laikė telefonus, bet nefotografavo. Jie tikėjosi scenos.
— Aš dirbu prie šaltojo stalo. Jis atbėgo pats.
— Nepatikės nė vienas.
Aurelija mostelėjo į mane. Jos pirštai buvo ploni, beveik permatomi. Ji norėjo nutverti mane už alkūnės, bet Arūnas atsirado iš niekur — per žingsnį už jos. Vyras, kurį iki tol mačiau tik šeimos nuotraukose su šypsenėle, dabar atrodė pavargęs kaip lapkričio medis.
— Ne, — pasakė jis. — Gana.
Jo pirštai susiglaudė ant Aurelijos riešo ir neleido jai pakelti delno. Salėje girdėjosi tik Motiejaus kvėpavimas, toks dažnas, lyg jis vis dar bėgo.
Motiejus kalbėjo man į pilvą:
— Tu parašei ant lapo. Mama parodė. Ten buvo tavo parašas ir skaičius devyniolika… ne, keturiolika.
Jis apsidairė. Ketvirtadalis salės jau klausėsi.
— Kas tau pasakė, kad aš nebegrįšiu? — pakartojau.
Vaiko galva lėtai pasisuko į Aureliją.
Tą sekundę supratau, kodėl keturis mėnesius man neatsiliepė nė viena vaikų priežiūros agentūra. Kodėl mano paskutinis atlyginimas vėlavo vienuolika dienų. Kodėl buvusi kolegė atsiuntė man žinutę: „Atsiprašau, negaliu rekomenduoti.“ Man nebuvo leista atsistatydinti. Man buvo surašytas pasitraukimas.
Aurelija griebė mane už rankovės.
— Eik pro virtuvės duris. Dabar.
— Koks lapas? — pasakiau. — Jūs turite popierių su mano parašu? Parodykite.
Arūnas sunkiai iškvėpė:
— Ne čia. Penkios minutės. Užeikite į šoninį kambarį.
Renginių vadovė, jauna mergina su ausinuku, paėmė iš manęs padėklą ir parodė nykščiu į duris.
Pasakiau jai:
— Prašau pabūti liudininke.
Tai buvo pirmas dalykas, kurį tą vakarą padariau tyčia.
Kambarys buvo už baltosios salės, prie buhalterės. Ant palangės stovėjo panaudota kavos taurelė, už lango per Rotušės aikštę snigo. Aurelija pasidėjo ant stalo juodą odinį aplanką. Viena pirštinė nukrito ant grindų, bet ji nepasilenkė.
— Štai ką tu padarei. — Ji atvertė segtuvą.
Tai buvo ne atsiprašymas, ne pažyma. Tai buvo „Susitarimas nutraukti darbo santykius abipusiu šalių sutikimu“ su priedu dėl nekonkuravimo. Data — lapkričio pradžia. Suma — 14 700 eurų. O po suma — mano parašas.
Aš jį atpažinau. Beveik. Mano parašas turi mažą kilpą virš „R“ raidės, o šiame variante kilpa buvo užbaigta ne ten, kaip aš darau šeštame ir devintame raide. Paėmiau telefoną ir nufotografavau dokumentą.
— Aš niekada šito nepasirašiau.
Aurelija nusijuokė. Trumpas garsas, be šilumos.
— Išsiaiškins ekspertai. Bet jau vėlu, Rūta. Tu neegzistuoja.
Arūnas atsisėdo ant kėdės, perbraukė per plaukus. Jis neatrodė nustebęs. Jis atrodė kaip žmogus, kuris seniai nustojo klausti kodėl.
Aš atidariau banko programėlę. Lapkričio mėnesio išrašas slinko per ekraną: mokėjimai už elektrą, vaistai, trys pervedimai iš skirtingų agentūrų, kurių pavadinimai skambėjo kaip kameros. Jokio 14 700 eurų įskaitymo.
— Jūs parašėte, kad pervedimas. Pinigų nėra.
Aurelija pažvelgė į Arūną.
— Jiems nereikia banko. Jiems reikia spaudo.
Aš paspaudžiau įrašymo mygtuką. Telefonas gulėjo ant stalo šalia dokumento, ekranu į viršų, ir skaičiavo raudoną laiką.
— Arūnai, — pasakiau, — kas pasirašė šį lapą?
Jis ilgai žiūrėjo pro langą į apsnigtą aikštę. Paskui pasakė taip lėtai, kad kiekvienas žodis tapo atskiras sakinys:
— Aš sakiau Aurelijai, kad to nereikia daryti.
Aurelija metėsi prie stalo, bet aš spėjau paimti telefoną. Įrašas vis dar ėjo.
— Jūs pati tai pasakėte prie liudytojų, — tariau. — O dabar pasakykit Motiejui.
Ji sustingo. Veidas tapo toks baltas, kad net deimantai ant kaklo atrodė pilki.
Aš atidariau Valstybinės darbo inspekcijos pranešimo formą. Pirštai slydo per klaviatūrą, lietė šaltą ekraną taip, kaip liečia paskutinį dokumentą. Įkėliau nuotrauką, prisegiau banko išrašo ekrano kopiją. Laukelyje „Ginčo suma“ įvedžiau: 14 700. Paspaudžiau „Pateikti“. Ekranas sužibo žaliai: „Pranešimas užregistruotas. Registracijos Nr. 25-0411.“
Aurelijos rankinė suzvimbė. Ji ilgai nejudėjo. Paskui ištraukė telefoną ir pavartė jį, tarsi nesuprasdama, ką daro. Ekrane degė pranešimas iš Darbo inspekcijos, kurio negalėjau perskaityti, bet Aurelijos veidas man pasakė viską.
— Ką tu dabar padarei? — paklausė Arūnas, bet nepakilo.
— Aš išsiunčiau įrodymą, kad 14 700 eurų, kuriuos neva paėmiau, niekada nepasiekė mano banko. Ir kad dokumentas su mano parašu egzistuoja tik šiame aplanke.
Pasiėmiau palaidą nuo kėdės ir išėjau. Pro šoninį koridorių, pro buhalterę, kuri apsimetė, kad kažko ieško stalčiuje. Salėje orkestras bandė vėl ką nors groti, bet moteris prie altoriaus vis dar laikė taurę pakelta, pamiršusi atsigerti.
Priėjau Motiejų. Jis sėdėjo prie dekoratyvinės kolonos, švarko priekis atsegtas. Renginių vadovė stovėjo šalia, lyg sargas.
— Duok man rašiklį, — paprašiau.
Ji padavė juodą gelinį. Ant servetėlės, ištrauktos iš aptarnavimo prijuostės, užrašiau savo naują numerį. Po juo neparašiau „Aš tavęs nepalikau“, nes tai skambėtų kaip gynyba. Parašiau tik šešis žodžius: „Jei kas nors vėl sakys, skambink. Aš atsiliepsiu.“
Sulenkiau servetėlę ir įkišau į Motiejaus švarko kišenaitę. Jis suėmė mano nykštį pirštais, stipriai, ir paleido.
— Tu tikrai nepaėmei? — paklausė jis.
— Pasakyk, kad parodytų banko pavedimą. Tegul parodo.
Nunešiau padėklą prie baro ant baltos servetėlės. Nusiėmiau aptarnavimo liemenę, suspaudžiau į rankinę. Rūbininkė padavė seną pilką paltą su nutrūkusia saga. Apsigobiau ir žengiau pro pagrindines duris, ne pro virtuvę.
Ant Rotušės laiptų snigo. Pėdsakai buvo gilūs, šlapi. Pro stiklines duris matėsi, kaip Aurelija stovi su telefonu prie ausies, o Arūnas greta jos kažką sako. Motiejus žiūrėjo man pavymui ir vienoje rankoje spaudė sulenktą servetėlę.
Mano telefonas suvirpėjo. Ekrane — Arūnas. Po poros sekundžių vėl. Nuspaudžiau raudoną mygtuką ir įstūmiau telefoną į palto kišenę.
Sniego girgždesys po batais buvo vienintelis garsas, kurį tą vakarą pasirinkau.
