– Mamyte, o kitą sekmadienį vėl važiuosim pas močiutę stiklainių?
Gabija tai ištarė garsiai, stovėdama prieškambaryje su rožiniais guminiais bateliais. Inga nusijuokė, pataisė dukrai kepurę ir pasakė: „Ne sekmadienį, po mėnesio, brangioji.“ Bet aš virtuvėje, prie atviros spintelės, jau buvau sustingusi su keturioliktu stiklainiu rankose – su troškintais kopūstais ir mėsa, nes Inga praeitą kartą užsiminė, kad Mantas vis klausia, kada bus kopūstų.
Tai buvo spalio pabaiga. Lauke krapnojo šaltas lietus, o per virtuvės langą mačiau, kaip vėjas blaško paskutinius klevo lapus prie konteinerių. Tą vakarą nesumerkiau nė bluosto.
Mano vardas Aldona, man šešiasdešimt treji. Trisdešimt vienus metus mokiau lietuvių kalbos ir literatūros mergaičių gimnazijoje Šiauliuose, kol prieš trejus metus išėjau į pensiją. Vyras Jonas mirė prieš ketverius – infarktas jo autoservise, tarp vieno automobilio ir kito. Nuo to laiko gyvenu viena mūsų bute Tilžės gatvėje, trečiame aukšte, pro langą matosi automobilių aikštelė ir apleista žaidimų aikštelė, kurioje jau niekas nesisupa.
Mantas – vienintelis mūsų sūnus. Gyvena su Inga ir Gabija Vilniuje, vieno kambario bute su paskola, kurį jie vadina „jaukiu dviejų kambarių butuku“. Iki manęs – beveik trys valandos kelio, bet jie kažkodėl niekad negali atvažiuoti dažniau nei kartą per mėnesį.
Atvažiuoti – gal per garsiai pasakyta. Įšokti. Nes tie vizitai turi savo ritmą, kurį pradėjau matyti tik dabar. Mantas įeina, pabučiuoja į skruostą, paklausia „kaip laikaisi, mama?“, bet nelaukia atsakymo, nes jau žiūri į telefoną. Inga verda arbatą – visada savo, iš pakelio, kurį atsiveža, nes mano lapinės negeria. Gabija žaidžia mano kambaryje. O aš patiekiu pietus.
Nuo tada, kai Jono netekau, virimas tapo mano būdu užpildyti tylą. Ne vienatvę – tylą. Vienatvė yra tada, kai nori su kuo nors pasikalbėti, o nėra su kuo. O tyla – kai nebegirdi net savęs. Todėl viriau. Pirmadieniais sultinį, trečiadieniais bulvių plokštainį, ketvirtadieniais kopūstų troškinį, penktadieniais obuolių pyragą. Vasarą užsukdavau stiklainius – raugintus agurkus, marinuotus pomidorus, braškių uogienę, obuolienę. Sandėliukas po laiptais pilnas stiklainių kaip parduotuvė.
Iš pradžių tai buvo man. Paskui pradėjau dėti Mantui. Vieną stiklainį, du. „Imk, sūnau, čia naminis, geriau nei iš parduotuvės.“ Mantas imdavo. Inga dėkodavo. Gabija klausdavo, ar yra braškių uogienės.
Nepamenu, kada iš dviejų stiklainių pasidarė aštuoni. Paskui dvylika. Paskui ėmiau juos ruošti iš anksto – visą savaitę prieš jų vizitą ant virtuvės spintelės dėliojau eilę stiklainių ir nuspręsdavau, ką šįkart duosiu. Kopūstų troškinį dideliame stiklainyje. Šaldytus bulvių plokštainio gabalėlius inde. Vyšnių uogienę. Raugintus agurkus. Marinuotus pomidorus. Obuolių pyragą, nes Gabija mėgsta. Maltinukus, nes Inga „neturi laiko virti darbo dienomis“.
Ketvirtadieniais pirkdavau produktus. Penktadieniais užsukdavau stiklainius. Šeštadieniais – pietų patiekalą ir pyragą. Sekmadienį keldavausi šeštą ryto, kad viskas būtų šilta, šviežia, paruošta. Mantas niekada neklausė, kiek tai kainuoja. Ar kiek laiko užtrunka. Kartą, kai dėjau į bagažinę dar vieną maišą su maistu, pajuokavau: „Sūnau, aš jau pradedu tuos stiklainius skaičiuoti, nes man sandėliukas tuštėja.“ Jis nusijuokė. „Mama, vadinasi, gerai verdi.“
Ir štai tas spalio sekmadienis. Pietus suvalgė per dvidešimt minučių. Inga dirstelėjo į laikrodį ir pasakė, kad reikia važiuoti, nes Gabija rytoj turi anglų kalbos pamoką anksti. Mantas ėmė nešti stiklainius į mašiną. Aš stovėjau virtuvėje ir pakavau paskutinį – tą keturioliktą, su kopūstais ir mėsa. Ir tada Gabija, stovėdama koridoriuje su tais rožiniais guminiais bateliais, garsiai paklausė:
– O kitą sekmadienį vėl važiuosim pas močiutę stiklainių?
– Po mėnesio, brangioji, – pataisė Inga kepurę. Bet Gabija neužbaigė.
– Nes Darja iš darželio sako, kad jos močiutė kepa blynus ir jie kartu žaidžia. O mes tik važiuojam ir pasiimam stiklainius.
Viskas sustojo. Girdėjosi tik laikrodis ant sienos ir varvančio čiaupo lašai. Inga paėmė Gabiją už rankos ir vedėsi į laiptinę. Mantas grįžo paskutinio maišo, pabučiavo man į skruostą ir pasakė: „Ačiū, mama. Paskambinsiu per savaitę.“
Nepaskambino.
Užrakinau duris ir atsisėdau prie virtuvės stalo. Ant spintelės liko trys tušti stiklainiai – tie, kuriuos Mantas grąžino iš praėjusio mėnesio. Neplauti.
Tą naktį nesumerkiau akių. Skaičiavau. Ne stiklainius – skaičiavau laiką. Keturios dienos pasiruošimo vienam vizitui. Dvidešimt minučių pietų. Pusvalandis arbatos. Penkiolika minučių mašinos pakrovimo. Ir „paskambinsiu per savaitę“, kuris niekada nevirsta skambučiu.
Trisdešimt vienus metus mokiau vaikus skaityti tarp eilučių. O savo sūnaus perskaityti negalėjau. Arba nenorėjau.
Kitą ketvirtadienį į parduotuvę neišėjau. Penktadienį viryklės neįjungiau. Šeštadienį, kai paprastai kepdavau pyragą, nuvažiavau pas draugę Dalią arbatos. Dalia, kaip visada, iškart paklausė, kodėl tokia išbalusi. Papasakojau jai. Ne apie stiklainius – apie Gabiją. Apie tą vieną sakinį.
Dalia pažvelgė į mane virš puodelio krašto ir pasakė:
– Aldona, aš tau vieną dalyką pasakysiu. Mano Beata ir Darius atvažiuoja kas dvi savaites. Žinai kodėl? Nes aš jiems kadaise pasakiau, kad jei nesilankys, aš šitą butą perrašysiu Caritui. – Patapšnojo man per petį. – Juokauju. Bet ne visai.
Kai Mantas paskambino kitą sekmadienį – o paskambino, žinoma, juk pirmasis mėnesio savaitgalis – pasakė: „Mama, nu ką, atvažiuojam? Gabija klausia apie uogienę.“ Ir tada ištariau tai, ko niekada anksčiau nebuvau sakiusi.
– Sūnau, šį mėnesį nieko neviriau. Pavargau.
Stojo tokia pauzė, kokios dar nebuvau girdėjusi telefono ragelyje. Pagaliau Mantas prabilo:
– A, tai… tada gal nukelkime kitam mėnesiui? Inga šiaip turi susitikimą.
Padėjau ragelį ir stovėjau su telefonu rankose. Už lango ant Šiaulių stogų krito pirmasis sniegas, smulkus ir šlapias, toks, kuris netirpsta, o tiesiog dingsta, vos palietęs šaligatvį. Mačiau, kaip jis nyksta ore.
Tada atidariau virtuvės stalčių ir išėmiau seną sąsiuvinį, kuriame nuo mamos laikų buvo užsirašinėjami receptai. Paskutiniame puslapyje, tuo mėlynu Jono rašikliu, kuris prie telefono gulėjo jau ketverius metus, parašiau du sakinius. Nepasakysiu kokius. Gal kada nors Mantas juos ras. Gal tada supras, kad motina – tai ne sandėliukas, pilnas stiklainių.
O gal nesupras. Ir tai irgi atsakymas.
Bet aš tuo neapsiribojau.
Sekmadienį, kai jie neatvažiavo, nuėjau į sandėliuką ir suskaičiavau visus stiklainius, kuriuos buvau paruošusi jų vizitui. Dvidešimt keturi. Visus juos sudėjau į du didelius krepšius ir nunešiau kaimynei Onutei, gyvenančiai per sieną. Devyniasdešimtmetė, viena pati, jos dukra užsienyje. Kai padėjau krepšius ant jos virtuvės stalo, ji tik sumirksėjo ir paklausė: „Aldona, ar tu gerai?“
– Gerai, Onute, – pasakiau. – Tiesiog man jų nebereikia.
Tą vakarą ištraukiau iš stalčiaus lapą, užrašiau ant jo vieną sakinį ir priklijavau prie šaldytuvo magnetuku – tą, kurį Gabija man atvežė iš pajūrio. „Stiklainių nebėra. Čia ne sandėlis. Ateikit be maišų.“
Mantas paskambino po savaitės. Įprastu balsu, lyg nieko nebūtų buvę:
– Mama, tai ką, sekmadienį atvažiuojam. Gal gali tų kopūstų dar užsukti? Inga sakė, kad baigėsi.
Aš atsakiau, ramiai ir be pykčio:
– Mantai, aš viską atidaviau. Kaimynei Onutei. Dvidešimt keturis stiklainius. Sandėliukas tuščias.
Tyla. Ne ta, kurią girdžiu virtuvėje – ta, kuri sklinda iš telefono, kai žmogus neturi ką pasakyti.
– Kaip… kodėl? – pagaliau išspaudė jis.
– Nes aš ne sandėlininkė, sūnau. Aš jūsų močiutė, mama. Jei norite uogienės, atvažiuokit ir patys ją užsukit. Kartu. O jei norite tik pasiimti – tada nėra dėl ko važiuoti.
– Mama, tu ką… tu rimtai?
– Rimtai. Už kiekvieną stiklainį – valanda pokalbio. Tokia kaina. Trisdešimt vienus metus mokiau vaikus, dabar mokysiu savo sūnų.
Jis nieko nepasakė. Gal tik garsiai iškvėpė. Padėjau ragelį ir pažvelgiau į šaldytuvą, kur kabėjo tas lapelis. Ant jo – mano rašysena, šiek tiek kreiva, nes ranka ne ta, kokia buvo prieš trisdešimt metų.
Po trijų dienų durų skambutis. Ne sekmadienį. Ketvirtadienį, septintą vakaro. Atsidariusi pamačiau Mantą – be Ingos, be Gabijos. Su tuščiu lagaminu bagažinėje? Ne. Su viena rože ir dėžute šokoladinių saldainių, kokių aš neperku, nes brangu.
– Mama, – pasakė jis, įteikdamas gėlę. – Aš atvažiavau pasikalbėti. Be maišų. Ar galima įeiti?
Nieko neatsakiau. Tik pravėriau duris plačiau, o jis žengė į koridorių, nusiavė batus ir pirmą kartą per daugelį metų pats pasikabino švarką ant kabyklos.
Virtuvėje virdulys buvo ką tik užviręs. Ant stalo – du puodeliai. Vienas – mano, kitas – tuščias, laukiantis.
Mantas atsisėdo, apsidairė, pamatė lapelį ant šaldytuvo. Perskaitė. Tada pažvelgė į mane ir ištarė tai, ko nesitikėjau:
– Mama, aš tau parašysiu savo kainą. Už kiekvieną stiklainį – ne valanda. Visa diena. Sekmadienį. Su Gabija. Ir jokių maišų bagažinėje, nebent pats ką nors užsidirbsiu.
Nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Pasirinkau nė vieno. Paėmiau virdulį ir įpyliau jam arbatos – savo, lapinės. Jis neatsisakė. Pirmą kartą per ketverius metus jis gėrė mano arbatą, o ne iš pakelio.
Kai jis išvažiavo tą vakarą, aš nuėjau prie šaldytuvo ir nuplėšiau lapelį. Jis nebereikalingas. Vietoj jo priklijavau kitą, ant kurio parašiau tik vieną žodį: „Sekmadienis.“
