Viskas prasidėjo ne nuo durų skambučio. Prasidėjo vienuolika dienų anksčiau, kai Rimas paliko telefoną ant koridoriaus spintelės. Aš tuo metu kroviau švarius marškinius į lentyną. Ekranas sužibo. Žinutė buvo trumpa: „Brangusis, ar jau pasakei jai apie mus? Mažylis laukia tavęs“.
Trisdešimt dvejus metus santuokos. Dvi dukros, dabar jau suaugusios. Namas Vilniuje, Žvėryne, kurį pirkome dar tada, kai čia važinėjo tik seni troleibusai ir kiekvienas kiemas turėjo savo šunį. Viskas per vieną žinutę virto dulkėmis.
Tą vakarą Rimas grįžo iš dušo, paklausė, kodėl aš stoviu prie spintos su marškiniais rankose. Pasakiau, kad galvoju, ar rytą reikės lietaus palto. Jis linktelėjo ir nuėjo miegoti.
Aš nemiegojau iki keturių. Paskui atsikėliau, išviriau arbatos, atsisėdau prie virtuvės stalo ir pirmą kartą per daugelį metų neįsijungiau radijo. Tyloje suskaičiavau savo gyvenimą: dvidešimt šešeri metai darbo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, dvi dukros, viena sofa, kurią perku jau septyniolika metų, ir vyras, kuris perka man gėlių tik tada, kai grįžta po trijų dienų komandiruotės. Tada gėlės būna visada.
Nusprendžiau tylėti. Ne iš baimės. Iš praktiškumo. Reikėjo laiko. Reikėjo surinkti dokumentus, pasitikrinti sąskaitas, pasikonsultuoti su advokate. Aš visada buvau moteris, kuri pirmiausia susitvarko dokumentus, o tik paskui verkia.
Šiandien rytą Rimas išėjo į darbą. Tiksliau, apsimetė, kad eina. Aš žinojau, kad jau pusantrų metų jis niekur nedirba. Jo logistikos įmonė bankrutavo. Skolos siekė beveik trisdešimt devynis tūkstančius eurų. Bet jis vis tiek kas rytą apsirengdavo kostiumą, pasiimdavo odinį portfelį ir išeidavo pro duris. Aš jį palydėdavau iki laiptinės ir palinkėdavau geros dienos. Nes taip buvo įprasta.
Šiandien kitaip. Aš paėmiau laisvą dieną. Nusprendžiau persodinti fikusus balkone. Turiu jų penkis. Vyriausias — beveik metro aukščio, lapai kaip lėkštės. Persodinau jį kas trejus metus. Šį kartą žemė buvo sausa ir kieta, šaknys tvirtai apsivijusios vazoną. Stovėjau balkone, rankos purvinos, kai išgirdau durų skambutį.
Atidariau.
Ant laiptinės aikštelės stovėjo jauna moteris. Dvidešimt penkerių, gal dvidešimt šešerių. Smėlio spalvos paltas, ilgas, bet neužsegamas — po juo matėsi didelis, apvalus pilvas. Plaukai sutvarkyti, ant kaklo plona auksinė grandinėlė. Rankose — odinė rankinė, kuri kainuoja daugiau nei mano mėnesinė alga. Ji atrodė ne kaip svečias, o kaip savininkė, atėjusi apžiūrėti buto prieš pirkimą.
— Jūs esate Rūta? — paklausė ji. Be „laba diena“. Be atsiprašymo. Tiesiog vardas.
— Taip, — atsakiau.
— Aš Eglė. Būsimoji Rimo žmona. Gal galime įeiti? Turime pasikalbėti kaip suaugę žmonės.
Už jos nugaros, kaimynų bute, sucypė durys. Ponia Stefanija, aštuoniasdešimtmetė, visada klausydavosi pro akutę. Aš tai žinojau. Ir būtent dėl to atsitraukiau nuo durų ir įleidau Eglę vidun. Ne dėl mandagumo. Dėl tylos.
Ji įėjo. Kulniukai caksėjo ant parketo, paltas užkliudė batų spintelę. Ant balto paviršiaus liko šlapi dėmės nuo rūko, kuris tą rytą kabojo virš Vilniaus. Eglė nusiavė aulinukus ir pirštu nustūmė mano šlepetes į šoną.
— Kur galiu nusiplauti rankas? — paklausė, lyg būtų čia buvusi šimtą kartų.
— Tiesiai koridoriumi, antros durys, — atsakiau.
Kol ji pliuškenosi vonioje, aš nuėjau į virtuvę. Atsisukau čiaupą. Vanduo buvo šaltas. Tryniau rankas su muilu, žiūrėjau, kaip nuplaunama žemė nuo fikusų. Pirštai drebėjo. Ne iš baimės. Iš įtampos, kuri kaupėsi vienuolika dienų.
Eglė įėjo. Perbraukė delnu per stalviršį, apžiūrėjo seną, bet tvarkingą virtuvės komplektą. Ištraukė kėdę, sunkiai atsisėdo, rankas padėjo ant pilvo.
— Arbatos nesiūlysiu, — pasakiau.
— Ir gerai. Man nuo arbatos dabar blogiau, — atsakė ji, patogiau įsitaisydama. — Rimas žmogus minkštas. Jis jus saugo, gaili jūsų nervų. Negali pasiryžti viskam. Todėl aš atvažiavau pati. Mes juk suaugę žmonės, Rūta. Kam tie vaikiški žaidimai?
Aš tylėjau. Žiūrėjau į ją.
— Mums su Rimu greitai gims sūnus, — tęsė ji. — Jam reikia erdvės. Jūs suprantate, kad mano mažame bute su kūdikiu bus labai ankšta. O nuomotis būstą, kai yra didelis nuosavas butas, — nelogiška. Rimas sakė, kad jūs čia gyvenate dviese. Jūsų dukros jau seniai gyvena atskirai. Toks didelis butas jums nebereikalingas. Daug valymo, komunaliniai mokesčiai dideli.
Jos balsas buvo ramus. Per daug ramus. Ji kalbėjo kaip buhalterė, aiškinanti mokesčių deklaraciją: čia įplaukos, čia išlaidos, čia nusidėvėjimas.
— Protingiausia būtų, jei jūs persikeltumėte į savo sodybą prie Trakų, — tęsė ji. — Rimas sakė, kad ten šiltas namas su visais patogumais. Jūsų amžiui — idealiai: grynas oras, gėlės, ramybė. O mes su vaiku gyventume čia. Šalia parkas, gera poliklinika, darželis. Viskas logiška, sutikite.
Aš žiūrėjau į viršutinę senos bufetės lentyną. Ten, už stiklo, stovėjo skardinė dėžutė nuo arbatos. Geltonai raudona, su drambliu. Ją man padovanojo mama prieš trisdešimt penkerius metus, kai išsikrausčiau į pirmąjį nuomojamą kambarį. Dėžutėje vis dar laikau siūlus, adatas, atsargines sagas. Ji man visada buvo namų simbolis. Ne sienos, ne baldai. Dėžutė.
Dabar Eglė šalčiu dalijo mano namus į kvadratinius metrus.
— Jūs norite, kad aš išsikraustyčiau iš savo buto dėl jūsų patogumo? — paklausiau.
— Ne tik dėl mano. Dėl vaiko, — ji suraukė antakius. — Nebūkite savanaudė. Jūs jau pagyvenote. Užauginote vaikus. Laikas užleisti vietą jaunesniems. Be to, Rimas neatsisako jums padėti. Kartais atvažiuos, atveš produktų, padės su smulkiu remontu. Mes ne beširdžiai.
Ant stalo stovėjo pintas krepšelis. Rytą įdėjau į jį šviežių avižinių sausainių su graikiniais riešutais. Eglė, nepertraukdama savo pamokslavimo, tiesė ranką. Paėmė didžiausią sausainį, atsikando beveik pusę ir pradėjo kramtyti, apžiūrinėdama sienas.
— Čia, žinoma, reikės viską perdaryti, — pasakė ji pilna burna. — Ta šviesiai žalia spalva slegia. Mes nugriausime pertvarą koridoriuje ir padidinsime vaikų kambarį.
Staiga ji susiraukė. Sakykim, sausainyje pasitaikė kietas riešuto gabalėlis. Eglė nustojo kramtyti, pakėlė pirštus prie lūpų ir be jokio drovumo išspjovė sukramtytą masę tiesiai ant mano baltos lininės servetėlės. Paskui ilgu nulakuotu nagu ištepė šlapią gumulą po audiniu.
— Negaliu pakęsti, kai į maistą patenka šiukšlės, — nepatenkinta pasakė ji ir nusišluostė pirštus į tą pačią servetėlę.
Aš žiūrėjau į tą dėmę. Ir tą akimirką kažkas manyje užsidarė. Visi tie metai, kai buvau patogi. Kai gludinau svetimas frazes, kai rijau nuoskaudas, kad tik šeimoje būtų tylu. Dingo. Vietoj to atėjo šaltas aiškumas.
Atsistojau. Nuėjau prie lango, uždariau varčią, kad iš gatvės nesigirdėtų troleibusų. Grįžau prie stalo, bet nebeatsisėdau. Atsirėmiau delnais į stalviršį ir pažvelgiau Eglei tiesiai į akis.
Ji instinktyviai atsilošė atgal.
— Kas jums? — jos balse pirmą kartą suvirpėjo netikrumas. — Juk aš normaliai aiškinu. Galime viską išspręsti civilizuotai, be ginčų ir turto dalybų. Jūs iki mėnesio pabaigos susikrausite daiktus.
— Egle, — pasakiau tyliai. — O Rimas tau nepasakė svarbiausio?
— Ko būtent? — ji įsitempė. Ranka automatiškai nusileido ant pilvo.
— Jis nepasakė, kad šis butas niekada nebuvo mūsų bendra nuosavybė? — padariau pauzę. Žiūrėjau, kaip keičiasi jos veidas. — Pagal dokumentus jis priklausė mano mamai. Man padovanotas prieš santuoką. Rimas čia juridinis niekas. Jis net neregistruotas šiuo adresu. Prieš daugelį metų užregistravau jį pas pusseserę, kad nereikėtų permokėti už komunalines paslaugas.
Jos lūpos prasiyėrė. Bet ji dar bandė laikytis.
— Jūs mane gąsdinate. Rimas rodė man čekius už statybines medžiagas. Jis pats darė remontą. Tai jo butas!
— Remontą jis tikrai apmokėjo, — atsakiau. — Prieš šešerius metus. Ir tai už pinigus, kuriuos pasiskolino iš mano vyresniojo brolio. Bet tai ne įdomiausia. Jis tau netyčia nepasakė, kad jau pusantrų metų oficialiai niekur nedirba? Kad jo logistikos įmonė bankrutavo, o pats įklimpo į skolas?
Eglė sustingo.
Aš nuėjau prie palangės, paėmiau storą mėlyną aplanką su dokumentais, kurį rinkau paskutines vienuolika dienų, ir padėjau jį ant stalo priešais ją.
— Visas jo gražus gyvenimas. Brangūs restoranai, į kuriuos tave vedė. Puokštės, kuriomis tave apipylė. Viskas apmokėta mano kredito kortelėmis ir paskolomis, kurias jis ėmė slapta nuo manęs. Jau pusmetį jo ieško skolų išieškotojai. Jis faktiškai nemokus.
Pasilenkiau per stalą ir pasakiau tą frazę, dėl kurios tą rytą iš viso atidariau duris.
— Rimas tau nepasakė, kad prieš valandą aš išnešiau du didelius lagaminus su jo daiktais už durų? Ir kad šį vakarą jis ateis pas tave ne su raktais nuo erdvaus buto, o su trisdešimt devyniais tūkstančiais eurų skolų?
Jos veidas išbalo. Tarsi kas būtų ištraukęs iš jos visą kraują. Aš mačiau, kaip po akimis atsirado tamsūs šešėliai.
— Tai netiesa… — sušnibždėjo ji.
Jos akių vyzdžiai šokinėjo po virtuvę, ieškodami įrodymo, kad meluoju: senas bufetas, paprasta viryklė, mano megztinis. Viskas dabar atrodė kitaip.
— Gali atsiversti aplanką, — pasakiau. — Ten šviežios teismo dokumentų kopijos dėl skolų išieškojimo. Spausdinau vakar vakare. Arba gali tiesiog išeiti ir pažiūrėti į jo lagaminus prie durų. Jo numerį užblokavau dar prieš tau ateinant. Manau, tavo mažame bute puikiai tilpsite kartu. Juk vaikui svarbiausia, kad šalia būtų mylintis tėvas. O pinigai… tai jau kita kalba.
Ji neatplėšė aplanko. Ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Paskui jos veidas persikreipė. Lūpos sudrebėjo. Pirmoji ašara nuriedėjo per skruostą, palikdama juodą tušo juostą.
Aš stovėjau ir žiūrėjau.
Nebuvau nei patenkinta, nei pikta. Tik pavargusi. Be galo pavargusi nuo šito absurdo.
— Jei reikia, pasiimk aplanką. Ir eik, — pasakiau, atitraukdama nuo jos kėdę.
Ji pašoko. Skubiai nusibraukė ašaras, čiupo rankinę ir, neatsigręždama, metėsi į prieškambarį. Girdėjau, kaip ji skubiai maukėsi aulinukus, kaip drebėjo jos pirštai ant durų rankenos.
Po kelių sekundžių durys trenkėsi.
Oras bute tapo lengvesnis. Grįžau į virtuvę. Paėmiau suteptą lininę servetėlę ir išmečiau į šiukšliadėžę. Paskui į dubenėlį įpyliau šilto vandens, įlašinau indų ploviklio ir nušluosčiau stalviršį. Kėdės atlošą, ant kurio sėdėjo Eglė. Paskui išploviau prieškambario grindis, nuvalydama svetimų batų pėdsakus.
Vėliau nuėjau į balkoną. Fikusai stovėjo persodinti, žemė drėgna, lapai blizgėjo. Paimiau seną samtelį, kurį buvau pamiršusi ant palangės, ir įsikišau į vazoną. Pirštai vėl išsipurvino. Tada nusišluosčiau rankas į seną rankšluostį ir atsisėdau ant taburetės.
Tą vakarą Rimas grįžo devintą valandą. Ne į butą. Į laiptinę. Girdėjau, kaip jis bandė atrakinti duris. Paskui kažką murmėjo. Paskui skambino. Aš neatsiliepiau. Aš sėdėjau balkone, gėriau arbatą ir žiūrėjau, kaip virš Žvėryno leidžiasi saulė.
Po valandos išgirdau žingsnius laiptais žemyn. Lagaminai liko prie durų. Rimas nusitempė juos pats.
Kitą rytą pakeičiau durų spyną. Šaltkalvis atėjo septintą. Pasakė, kad ši — vokiška, su apsauga nuo išlaužimo. Kainavo keturiasdešimt eurų. Sumokėjau grynais.
Dabar sėdžiu virtuvėje. Ant stalo stovi mėlynas aplankas. Jame — banko išrašai, teismo pranešimai, skolų išieškojimo kopijos. Ir vienas lapas, kurį atspausdinau šį rytą. Prašymas dėl santuokos nutraukimo.
Pasirašysiu po pietų.
