Kai Gabrielė paleido kibirą, vanduo buvo jau seniai peršalęs. Jis teka per peruką, per apykaklę, per batus ir susirenka į balą ant marmuro. Gabrielė nusijuokia taip, tarsi ką tik laimėjo loterijoje.
— Tu atrodai šlykščiai, — sako ji ir numeta tuščią kibirą man prie kojų. — Kažkam reikia nuprausti tave nuo purvo.
Aš nusišluostau veidą rankove nuo nudėvėtos uniformos, kurią vakar pirkau sendaikčių turguje už septynis eurus. Po šlapiu audiniu nykščiu spusteliu telefone įrašymo mygtuką — jis jau seniai veikia.
— Dovydai, — ištariu į laiptų pusę. — Ateik čia, prašau.
Prieš tris savaites sūnus paskelbė, kad susižadėjo.
Dovydui trisdešimt dveji. Jis protingas, geras, per daug pasitiki. Gabrielė įsiveržė į jo gyvenimą kaip šviežiai šlifuotas stiklas — graži, brangi, bet tokia, kuri gali įbrėžti kiekvieną, kas ją palies neatsargiai.
Kai aš būdavau šalia, ji elgėsi nepriekaištingai. Vakarienėse vadino mane „Ponia Kavaliauskienė“, gyrė fondą, kurį įkūriau po vyro mirties, laikė mano delną ir pasakojo, kad nori paprastų vestuvių, nes „meilė svarbiau už pinigus“.
Mūsų darbuotojai pasakojo visai ką kita.
— Ji mus vadina galvijais, kai ponas Dovydas išeina, — vieną rytą pasakė Lina, namų valdytoja. — Vakar privertė Julių šveisti dėmę ant grindų, kurią pati padarė pirštu.
Dovydas tik numojo:
— Ji nervinasi dėl vestuvių. Duok jai šansą.
Po tėvo mirties, kai Dovydui buvo šešiolika, jis metų metus saugojo visus, kuriuos mylėjo. Aš nenorėjau rinktis jam žmonos. Tik norėjau, kad jis pamatytų tiesą.
Todėl vieną popietę, kai Gabrielė manė, kad jos niekas nesaugo, aš įėjau į savo namus pro tarnybinį įėjimą.
Prieš tai išėjau į sodą. Po obelimis buvo drėgna, žemė lipo prie batų. Nuskinau vieną pirmųjų žiedų, patrynusi tarp pirštų, pauosčiau — kaip ir kiekvieną pavasarį, kai gyvenau čia su Dariumi. Tada grįžau į virtuvę, pasidėjau nebaigtą puodelį liepžiedžių arbatos ant palangės ir užsidėjau tamsų peruką su akiniais.
Per valandą Gabrielė privertė mane nešti dėžes su suknelėmis į antrą aukštą, pašiepė mano akcentą — aš pasakiau „čia“ su rusišku akcentu — ir apkaltino, kad pavogiau deimantinę apyrankę, kurią pati paskui įdėjo į savo rankinę. Kai radau ją ten, kur ji buvo paslėpta, ji priėjo taip arti, kad užuodžiau jos kvepalus — galbūt „Narciso Rodriguez“, o gal tiesiog persaldintą vanilę.
— Tokie kaip tu turėtų dėkoti, kad tokie kaip aš jus įsileidžia į namus.
Tada ji pamatė purvo dėmę prie durų.
— Nušveisk ją plikais pirštais.
Aš atsisakiau.
Tada ji atnešė kibirą.
Dabar Dovydas stovi laiptų viduryje ir žiūri į mane.
— Mama? — jo balsas dreba. — Ką tu darai?
Gabrielė puola prie jo:
— Mielasis, ši moteris man grasino!
Dovydas lėtai nulipa. Jo veidas baltas kaip koridoriaus sienos.
— Tu persirengusi šnipinėti mane? — sako jis. — Tai beprotiška.
— Ji bando mus išskirti, — Gabrielė sugriebia jo rankovę. — Nes negali tavęs kontroliuoti.
Aš išsitraukiu telefoną ir padedu jį ant marmurinio staliuko. Įrašas vis dar eina.
— Paleisk, — sakau.
Garsiakalbis pripildo erdvę jos balsu:
„Tokie kaip tu turėtų dėkoti, kad tokie kaip aš jus įsileidžia į namus. Nušveisk ją plikais pirštais…“
Tada — vandens purslai ir jos juokas.
Dovydas klausosi, jo žandikauliai susigniaužia taip, kad oda po skruostikauliais pasidaro balta.
Gabrielė puola link telefono, bet aš uždengiu jį delnu.
— Tai ką? — sušnypščia ji. — Vienas blogas pusdienis viską sugriaus? Dovydas myli mane. Vestuvės po šešių dienų. Visi atvyks.
Ji pradeda trinti pirštus į delną, tarsi bandytų nušveisti nematomą dėmę.
— Na ir kas? — ji nusišypso, bet lūpos nejuda. — Aš pasirašiau sutartis mūsų abiejų vardu. Vieta, dizaineriai, medaus mėnesio vila — beveik aštuoni šimtai šešiasdešimt tūkstančių eurų. Atšauksi dabar — tavo šeima mokės.
Tai buvo patvirtinimas, kurio laukiau.
Telefonu paskambinu Tomui Kairiui, mūsų advokatui, ir įjungiu garsiakalbį.
— Tomai, — sakau, — ar girdėjai?
— Girdėjau, ponia Rūta. — jis kalba iš savo biuro Konstitucijos prospekte. — Sukčiavimo mokėjimai įšaldyti. Tyrimo grupė pasiruošusi.
Gabrielės veidas sustingsta.
— Ką tu čia kalbi?
— Ponia Vaičiūnaite, — sako Tomas. — Jūs nurodėte trims tiekėjams pridėti fiktyvius konsultacijų mokesčius, iš viso du šimtus trisdešimt šešis tūkstančius eurų. Jie buvo pervesti į jūsų brolio agentūrą.
— Čia melas! — Gabrielė rėkia. — Dovydai, tavo motina manęs nekenčia. Ji viską suorganizavo!
— Ne, — sako jis, ir jo balsas vos girdimas. — Ji davė tau privatumą. Tu parodei, kas esi.
— Tu silpnas berniukas! — ji spjauna. — Be manęs tu esi tik mamos paklusnus įpėdinis.
— Tai buvo tavo paskutinė klaida. Dovydas nėra mano įpėdinis dėl kraujo. Jis užsidirbo tą poziciją sąžiningumu. O turtas, kurį tu planavai pasiekti po vestuvių, tau nepriklausys niekada.
Du finansinių nusikaltimų tyrėjai įeina pro duris kartu su Tomu ir pareigūnu. Gabrielė traukiasi, kol nugara atsitrenkia į laiptus. Jos pirštai gniaužia turėklą.
— Tai šeimos nesusipratimas, — sako ji.
— Ne. Tai bandymas sukčiauti bankuose, suklastoti parašai ir sąmokslas.
Gabrielė suklastojo Dovydo parašą ant tiekėjų patvirtinimų ir net paruošė dokumentus, pagal kuriuos po vestuvių taptų jo investicinės bendrovės bendradirektore. Kriminalinė ekspertizė rado jos paieškų istoriją: kaip paveldėti, kokios sutuoktinių teisės, kaip užginčyti testamentą, kaip paskelbti asmenį neveiksniu.
Pareigūnas liepia jai apsisukti. Ji iš pradžių atsisako, grasina advokatais, reikalauja, kad Dovydas ją apgintų.
Kai antakiai užsifiksuoja ant jos riešų, ji žiūri į Dovydą ir sako:
— Tu grįši. Tu visada visiems atleidi.
Ji klydo. Dovydas nebegrįžo.
Vestuvių sutartys buvo anuliuotos pagal sukčiavimo sąlygas. Jos brolio agentūra buvo iškratyta, abu apkaltinti. Vėliau tyrėjai rado dar dvi schemas su suklastotomis skolomis ir pavogtais tapatybės dokumentais. Gabrielė galiausiai sutiko su kaltės pripažinimu: ketveri metai laisvės atėmimo, grąžinti du šimtus trisdešimt šešis tūkstančius eurų ir nuolatinis draudimas dirbti finansų sektoriuje. Jos brolis gavo trejus metus ir prarado įmonę.
Mėnesius Dovydas kaltino save.
Vieną vakarą radau jį sode ant suoliuko, kur tėvas kažkada skaitydavo laikraščius.
— Aš turėjau pastebėti anksčiau, — pasakė jis.
— Tu ieškojai meilės, o ne įrodymų. Tokie žmonės kaip Gabrielė minta kitų sąžiningumu. Jie priklauso nuo to, kad geri žmonės gėdytųsi pasitikėti.
Jis pradėjo lankyti psichologą. Asmeniškai atsiprašė kiekvieno darbuotojo, kurį Gabrielė buvo įžeidusi. Įvedė anoniminio pranešimo sistemą ir paprašė Linos jai vadovauti.
Po metų fondo valdyba vienbalsiai paskyrė Dovydą vykdančiuoju direktoriumi. Jis užsidirbo tai ne ausimis, o tuo, kad neslėpė nuo savo klaidų.
Savo kabinete pasidėjau telefoną su tuo įrašu į stalčių. Ant sienos pakabinau policijos protokolo kopiją, kurioje raudonu rašikliu buvo pabraukta data. Ne kaip trofėjų, o kaip priminimą: tai, kas daroma nematant stipriųjų, matoma vis tiek.
Dvejus metus po to, kai kambaryje buvo šalta ir šlapu, mūsų fondo kieme susirinko darbuotojai. Paleidome stipendijų fondą namų darbuotojams ir jų vaikams. Dovydas stovėjo šalia manęs, jo pečiai buvo platesni, balsas ramesnis.
Plojimai nuaidėjo po liepomis. Kabėjo šviesos girliandos, vėjas nešė žiedlapius, o kažkas iš personalo atidarė langą ir išnešė padėklą su šalta arbata.
Aš paėmiau Dovydą už alkūnės. Jo oda buvo sausa ir šilta.
— Eime, — pasakiau. — Reikia pasveikinti Liną. Ji baigė ataskaitą prieš dešimt minučių.
Ir mes nuėjome per kiemą, kur vanduo iš fontano taip greitai išplovė dulkę nuo plytelių, kad atrodė, jog čia niekada nebuvo purvo.
