Palatoje buvo tvanku. Pro praviras lango žaliuzes skverbėsi rugsėjo popietės šviesa, brėždama dryžius ant baltos patalynės. Gydytojas padavė man tušinuką ir formą. Žvilgtelėjau į eilutę „Asmuo, kuriam galima pranešti“. Tuščia. Visada tuščia. Tik šįkart dvejojau ilgiau nei įprastai.
Įrašiau kaimynę Editą iš aštunto buto. Ji turi atsarginius mano raktus ir žino, kad bijau perkūnijos. Seselė paėmė formą, perskaitė ir nieko nepasakė. Bet aš pamačiau, kaip jos antakiai vos vos pakilo. Tikriausiai pagalvojo: „60-metė moteris, o nėra kam paskambinti.“ Ir ji buvo teisi. Nors turiu dvi dukras, anūkę ir seserį Šiauliuose.
Palatoje gulėjo dar trys moterys. Viena telefonu ramino sūnų: „Nieko baisaus, Tomai, tik eilinė procedūra, penktadienį jau būsiu namie.“ Kita aiškino vyrui, kur padėti šuns maistą. Aš žiūrėjau į savo telefoną. Viena žinutė iš mobiliojo ryšio operatoriaus, priminimas apie sąskaitą. Viena reklama iš vaistinės. Viskas. Užmerkiau akis ir apsimečiau, kad miegu.
Mano vardas Aldona. Man šešiasdešimt ketveri. Gyvenu viena Šeškinės mikrorajone, dviejų kambarių bute, kurį prieš trisdešimt metų pirkome su Jonu. Tada butas atrodė per mažas – vaikams reikėjo vietos, žaislams, paauglių draugų kompanijoms. Dabar jis per didelis. Ypač vakarais, kai tyla tokia tiršta, kad girdžiu, kaip kaimynai per sieną barškina indus. Laikrodis svetainėje muša kas valandą. Jonas jį pakabino tą rudenį, kai grįžome iš pajūrio.
Jonas mirė prieš septynerius metus. Širdis sustojo už vairo Vilniaus centre. Greitoji nespėjo. Bet ši istorija ne apie jį. Ne tik apie jį.
Turiu dukrą Rasą, trisdešimt devynerių, architektė Klaipėdoje. Ir dukrą Ievą, trisdešimt penkerių, kirpėja Kaune. Abi išvažiavo vos baigusios mokyklas – mokslai, darbai, vyrai. Niekada joms nepriekaištavau. Pačiai teko blaškytis tarp studijų ir darbo, kai jos buvo mažos. Gyvenimas toks: vaikai užauga, palieka lizdą. Tik nepasakė man niekas, kad tas lizdas vieną dieną pavirs muziejumi, kuriame saugomi jų vaikystės šešėliai.
Kai Jonas mirė, atvažiavo abi. Ieva gulėjo pas mane savaitę, padėjo tvarkyti dokumentus, vežiojo į banką, į notarų kontorą. Rasa skambino kas vakarą. Paskui – kas dvi dienas. Paskui – kartą per savaitę. Paskui – kai rasdavo laiko.
Nepykau. Iš pradžių tikrai nepikau. Jos turėjo savo gyvenimus. Rasos biure – konkursai, projektai, viršvalandžiai. Ievos salone – klientės, iš jų viena su vestuvine šukuosena ir dvi su išleistuvių. O paskui atsirado anūkė. Mažoji Goda, Rasos dukra. Penkeri. Žydros akys kaip Jono. Mačiau ją paskutinį kartą per Kalėdas. O dabar jau rugsėjis.
Pradėjau rašytis „vizitų dienoraštį“. Ne iš nuoskaudos. Tiesiog norėjau suprasti, ar išprotėjau, ar tikrai laikas taip keistai išsitempia tarp telefono skambučių. Sąsiuvinis su kalendoriumi. Mėlynais žymekliais – Rasa. Žaliais – Ieva. Raudonais – Edita iš aštunto buto, buvusi muzikos mokytoja, našlė kaip ir aš, mėgstanti vyšnių pyragą.
Po trijų mėnesių sąsiuvinis atrodė kaip keistas sodas: raudonos gėlės skleidėsi kas antrą dieną, žalios – kartą per dvi savaites, mėlynos – vieną kartą. Vieną. Ir dar su užrašu: „Atsiprašau, mama, dabar labai sunkus mėnuo.“
Kai rugpjūtį šeimos gydytoja pasakė, kad man reikia operacijos – nieko rimto, tulžies pūslės akmenys, bet reikės narkozės, ligoninės, kelių dienų ramybės, – pirmoji mintis buvo: reikia skambinti Rasai. Antroji mintis, čia pat, kaip smūgis po šonkauliais: kam?
Nežinau, kada išmokau save įtikinėti, kad esu našta. Bet išmokau meistriškai. Girdėjau, kaip Ieva, atsiliepdama telefonu, visada kalba tyliau, lyg baimintųsi, kad paprašysiu atvažiuoti. Mačiau, kaip Rasa per paskutinius pietus žiūrėjo į laikrodį kas dešimt minučių, nors stengėsi slėpti. Nenorėjau, kad atvažiuotų iš pareigos jausmo. Nenorėjau būti dar vienu punktu jų darbų sąraše: „Pirmadienis – pas gydytoją. Antradienis – pas mamą. Trečiadienis – savaitės ataskaita.“ Edita ateis, nes nori. Nes jai taip pat liūdna vakarais. Nes mudvi kartu gaminame koldūnus ir žiūrime senus lietuviškus filmus.
Taigi niekam nepasakiau. Išsikviečiau taksi ketvirtą ryto – iki Santaros klinikų per visą miestą. Taksistas buvo nekalbus šįkart, ir gerai. Laukiamajame sėdėjo trys šeimos su gėlėmis ir termosais. Viena moteris verkė, ją laikė už rankos sūnus, aukštas vyras su klausos aparatu. Aš sėdėjau kampe, sukandusi dantis, ir žiūrėjau į pranešimą iš banko apie nurašytą komunalinių mokesčių sumą.
Formoje, prie „Asmuo, kuriam galima pranešti“, užrašiau Editą Sadauskienę. Telefono numerį mokėjau atmintinai.
Operacija pavyko. Atsibudau palatoje su guminiu vamzdeliu rankoje ir baisiai sausa burna. Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo saulėgrąžų puokštė ant spintelės. Geltonos, ryškios kaip rugpjūčio laukai. Nuo Editos. Jokių atvirukų, ji niekada nerašo atvirukų. Tiesiog saulėgrąžos.
Jaučiausi keistai lengva. Tarsi būčiau išvengusi kažkokio sunkaus egzamino. Nereikėjo niekam aiškinti, kur padėti mano chalatą, kaip veikia skalbimo mašina, kodėl šaldytuve stovi pusė citrinos jau trečią savaitę. Edita visa tai žinojo. Ji tiesiog atėjo.
Antrą dieną po operacijos paskambino Ieva. Edita jai pasakė. Paskambino iš mano telefono, beveik dešimtą vakaro, kol aš miegojau po vaistų. Ignoravo faktą, kad aš jos neprašiau. Tiesiog žinojo, kad reikia. Ieva rėkė į ragelį:
– Mama, tu iš proto išėjai! Kodėl aš turiu sužinoti iš svetimos moters?! Mes tau visiškai nerūpim, taip? Tu net nepasakei!
– Edita nėra svetima, – atsakiau ramiai. Balsas dar buvo silpnas, bet aiškus.
Stojo tyla. Ieva kvėpavo, aš girdėjau, kaip toli fone loja jos kaimynų šuo. Ir tada ji atsakė:
– Tai kodėl aš… kodėl aš tapau svetima tau?
– Aš tavęs klausiu to paties, dukrele.
Rasa paskambino po valandos. Ji buvo santūresnė, tačiau jos balse girdėjau apmaudą. Ir kaltę. Sumaišytą su pasiteisinimu.
– Mama, aš žinau, kad turėjau skambinti dažniau. Mes viską išspręsime. Aš atvažiuosiu šeštadienį, gerai? Tik dabar penktadienį Godai koncertas. Ir šeštadienį… galėčiau pasiimti tave iš ligoninės. Tik kad rytas ankstyvas, o tu žinai, kiek iki Klaipėdos važiuoti…
– Nevažiuok, Rasa, – pertraukiau. – Edita paims. Ji gyvena už trijų minučių kelio.
– Mama, nereikia taip. Aš tikrai atvažiuosiu!
Neatvažiavo. Parašė žinutę: „Mama, labai atsiprašau, susirgo Goda. Parašysiu vėliau. Myliu.“ Buvo antra valanda nakties. Aš nemiegojau. Žiūrėjau į lubas ir galvojau apie eilutę formoje. Apie tai, kad niekada neprašiau savo dukrų būti idealiomis. Tik būti.
Grįžau namo po keturių dienų. Edita laukė koridoriuje su šviežia žuvienė. Bute kvepėjo skalbinių minkštikliu, ant palangės stovėjo nauja pelargonija. Virtuvėje, šalia šaldytuvo, radau lapelį su užrašu: „Vaistai – 8:00. Varškė apatinėje lentynoje. Duona šviežia. Pailsėk, Aldute.“ Jos rašysena buvo smulki, daili kaip mokytojos. Stovėjau prie to lapelio ir galvojau, kad žodis „šeima“ neturi nieko bendro su kraujo grupe.
Šeštadienį atvyko Ieva. Viena, be vyro, be ilgų pokalbių apie darbus. Sėdėjo mano virtuvėje, prie to paties stalo, prie kurio vaikystėje lipdė iš plastilino drambliukus. Maišė arbatą, lėtai, tarsi rateliai puodelyje galėtų pasakyti tai, kam žodžiai per sunkūs.
– Mama, – pradėjo ir nutilo. – Aš nežinau, kaip taip atsitiko. Aš visą kelią galvojau, kada nustojau klausinėti, kaip tavo diena. Kada pradėjau kalbėti tik apie save…
– Tu turi savo gyvenimą, – pasakiau. – Tai normalu.
– Ne. Normalu buvo tada, kai aš dar skambindavau tau pirma, o tu pasakodavai apie kaimyno katiną arba apie tai, kad sudegė pyragas. O dabar… mama, aš nežinau, kokius vaistus tu geri. Aš net nežinojau, kad tavo gydytoja išėjo atostogų. Aš nieko nežinau!
Aš tylėjau. Nes buvau pavargusi meluoti, kad viskas gerai.
– Mano draugės mama mirė viena bute, – tęsė Ieva. – Žinai, ką ji rado ant spintelės? Telefono knygelę. Ji buvo atversta prie puslapio su dukros numeriu. Bet skambučio nebuvo. Ta moteris laukė, kol dukra paskambins. Nes nenorėjo trukdyti. Mama, aš nenoriu būti ta dukra, kuri per vėlai supranta!
– Tai nebūk, – atsakiau.
Ir tada ji pravirko. Ne tyliai, o garsiai, įsikniaubusi veidu į delnus, ir aš pamačiau ne savo suaugusią dukrą, o mažą mergaitę, kuri verkdavo, kai susimušdavo kelį. Apkabinau ją per pečius ir pajutau, kaip jos ašaros sunkiasi per mano palaidinukę.
Tą vakarą Edita neatėjo. Paskambinau ir pasakiau, kad viskas gerai, kad turiu svečią. Ji atsiduso, bet, rodos, suprato. Tik paprašė, kad rytoj neužmirščiau išgerti vaistų. Pasakiau, kad neužmiršiu.
Ieva liko nakvoti. Gulėjo mano lovoje, kaip vaikystėje, kai sapnuodavo košmarus. Aš gulėjau šalia, žiūrėjau į tamsą ir galvojau apie formą, kuri vis dar buvo mano rankinėje, tarp išrašų ir čekių. Apie eilutę, kuri staiga pasirodė nebe tuščia. Ten buvo įrašyta Edita. Bet šiandien, pirmą kartą po daugelio metų, aš pagalvojau, kad galbūt ten galėtų būti ir kitas vardas.
Ryte Ieva išvažiavo į darbą. Bet prieš tai išpylė mano rytinę arbatą ir padėjo šalia telefono lapelį su užrašu: „Skambinti mamai. 19:30. Kasdien.“ Aš apsimečiau, kad nemačiau. Bet kai durys užsidarė, paėmiau tą lapelį ir perskaičiau tris kartus.
Rasa atvažiavo kitą sekmadienį. Ne viena – su Goda. Anūkė įbėgo į koridorių ir šūktelėjo: „Močiute, žiūrėk, ką nupiešiau!“ Piešinyje buvo namas. Geltonas, su mėlynu stogu. Ir trys figūros prie durų: viena didelė, dvi mažos. Paklausiau, kas čia. „Tu, aš ir mama, – paaiškino Goda. – O kodėl tu niekada neatvažiuoji pas mus?“
Pažvelgiau į Rasą. Ji stovėjo tarpduryje, sukandusi lūpą, rankoje laikydama butelį vyno, kurio aš negeriu jau metus. Tai buvo ne priekaištas, ne priminimas. Tai buvo dovana, kurios niekas neprašė.
Tą popietę gėrėme arbatą virtuvėje. Rasa kalbėjo apie darbą, apie skyrybas, apie kurias nutylėjo beveik metus, apie tai, kaip sunku vienai spausti pedalus gyvenime. O aš klausiausi. Ir pirmą kartą po ilgo laiko aš ne žymėjau kalendoriuje mėlyną langelį. Aš tiesiog buvau čia. Su jomis.
Vakare, kai Rasa su Goda išvažiavo, nuėjau pas Editą. Mes sėdėjome jos virtuvėje, gėrėme ramunėlių arbatą ir žiūrėjome į krintančius lapus pro langą. Pasakojau jai apie tai, ką pasakė Ieva. Apie Godos piešinį. Apie Rasos tylias ašaras, kai ji manė, kad nematau.
– Ar žinai, ką aš sužinojau? – paklausiau Editos. – Kartais reikia dingti, kad tave rastų.
Ji nieko neatsakė. Ji tik pasitaisė akinius ir padėjo man antrą gabalėlį obuolių pyrago.
Kitą rytą iš rankinės išsitraukiau seną ligoninės formą. Tą pačią, su prirašytu Editos vardu. Prie jos numerio, kitokia spalva, prirašiau dar du. Pieštuku. Rasa. Ieva.
Ir pirmą kartą ta eilutė pasirodė per trumpa.
