Visi Utenos rajone žinojo Jono ir Lauros sodybą prie ežero – tvarkingą, su raudonų čerpių stogu ir didele veranda. Bet kas pirmą kartą atvažiuodavo į svečius, labai nustebdavo. Nes vos pravėrus duris, koridoriuje pasigirsdavo duslus "bumbt", o tada – gili, įtartina tyla.
Ta tyla slėpė du šešėlius po masiyviu senoviniu divanu.
Pirmasis šešėlis buvo milžiniškas tamsus kaukazo aviganis vardu Herkus. Šuo atrodė kaip meška – krūtinė plati, letenos storos, žvilgsnis iš po gauruotų antakių. Antrasis – rainas katinas Pilypas, liesas ir ausytas, rastas prie konteinerio prieš metus. Herkus slėpėsi nuo visko: siurblio gaudesio, durų skambučio, žaibo blyksnių, kaimyno Beno, kuris mėgo garsiai čiaudėti. Pilypas, užuot tapęs drąsiu pavyzdžiu, labai greitai perprato gyvenimo po divanu privalumus – šilta, tamsu, o pro kutus viskas puikiai matyti.
Jie bijojo dviese.
Laura juokais vadino juos "profesionaliais bailiais". Katinas ir šuo tapo neatskiriami – jei vienas pradingdavo iš akių, kitas tuoj pat puldavo ieškoti. Kartą Jonas pakvietė kinologą. Specialistas atsinešė lagaminą skanėstų, pavadėlį ir švilpuką. Herkus užėmė gynybinę poziciją prie divano ir giliai, iš pačių plaučių, sugrumojo. Pilypas tuo metu jau sėdėjo giliausioje slėptuvėje, ir jo žalios akys žibėjo kaip du šviesoforai. Po dešimties minučių kinologas atsistojo, nusipurtė kelnes ir gūžtelėjo pečiais: "Na, tegul sau gyvena. Nėra čia ko taisyti." Ir išėjo.
Jie gyveno taip – ramiai, tingiai ir labai atsargiai – iki vieno trečiadienio vakaro.
Tą dieną Jonas išvažiavo į Vilnių pas notarą tvarkyti dokumentų dėl šeimos lentpjūvės. Oras buvo prastas, lapkričio mėnuo – šalta, drėgna, gatvėmis šliaužė tirštas rūkas. Laura liko viena. Užsidarė virtuvėje, įsijungė televizorių ir pasišildė cepelinų. Herkus su Pilypu, kaip visada, snaudė po svetainės divanu.
Apie dešimtą vakaro prieškambario spynoje kažkas tyliai krebždėjo. Paskui spragtelėjo, ir durys prasivėrė. Į koridorių įslinko du vyrai – vienas aukštas, stambus, su tamsia striuke, kitas žemesnis, nervingas. Abu su kaukėmis.
Jie buvo tikri, kad namas tuščias. Matė, kaip išvažiavo džipas. Bet virtuvėje degė šviesa, o prie stalo, užsimerkusi ir gurkšnodama arbatą, sėdėjo Laura.
Aukštasis sureagavo greitai. Jis šoko prie moters, užlaužė jai rankas ir trenkė ant grindų. Žemesnysis iš kuprinės ištraukė lipnią juostą. Laura suspėjo tik garsiai įkvėpti, ir jau buvo surišta – rankos už nugaros, burna užklijuota. Jie nutempė ją į svetainę, numetė ant kilimo prie divano. Iš televizoriaus vis dar sklido kažkokio serialo garsai.
– Kur pinigai? – riktelėjo aukštasis, timptelėdamas Laurą už plaukų. – Žiedai, auksas, doleriai? Sakyk tyliai, greitai, ir nieko tau nenutiks.
Ji pabandė kažką pasakyti, bet pro juostą išėjo tik duslus mykimas. Tada žemesnysis nusijuokė ir čiupo peilį – nedidelį, bet aštrų.
– Negirdžiu. Gal nupjauti juostą? O gal geriau ausį?
Ir tą akimirką iš po divano išlėkė Pilypas.
Jis nebuvo dresuotas. Niekada negyveno bute su šilkine pagalve. Jis maitinosi prie šiukšlių konteinerių, kovojo su žiurkėmis ir žinojo, kad geriausia gynyba – tai netikėta ataka. Katinas pašoko į orą ir nagais bei dantimis įsikibo aukštajam vagiui tiesiai į veidą.
Vyras sustugo. Ne riktelėjo, o sustugo – garsiai, plonai, gyvuliškai. Jis numetė peilį ir griebė katiną už kailio, bet Pilypas kabėjo tvirtai, įsikibęs į kairį antakį ir skruostą. Žemesnysis metėsi padėti, išsitraukė kažką panašaus į laužtuvą…
Ir tada iš po divano pasigirdo garsas. Ne lojimas. Ne urzgimas. Tai buvo žemas, gilus kauksmas, nuo kurio sudrebėjo stiklinė durelių vitražas. Herkus išlindo. Lėtai. Jo gauruota ketera stovėjo piestu, akys degė, o iš nasrų varvėjo seilės.
Jis puolė.
Pirmąjį smūgį gavo tas, kuris laikė katiną. Herkus perkando jam dilbį – tiesiog kaip ploną pagaliuką. Trakštelėjo kaulas. Vyras suklykė ir paleido Pilypą, kuris tuoj pat vėl įsikibo jam į sprandą. Antrasis bandė bėgti, bet didžiulis šuo vienu šuoliu pasivijo ir parbloškė jį ant grindų. Nagai braukė per parketą, o nasrai susigniaužė aplink vyro petį.
Po minutės kambarys atrodė kaip mūšio laukas. Abu vagys, kraujuodami ir dejuodami, ropojo link durų. Jie pametė ir peilį, ir tą kvailą laužtuvą. Herkus stovėjo prieš juos, sustingęs kaip statula, išsižiojęs, ir giliai, gąsdinančiai urgzdamas. Šuo laukė. Jis leido jiems atsitraukti, bet žingsnis arčiau Lauros būtų buvęs paskutinis.
Jie išlėkė laiptine žemyn, net nepagalvoję apie liftą. Pirmame aukšte jau laukė policija – budrūs kaimynai, išgirdę triukšmą ir klyksmus, iškvietė patrulius.
Po pusvalandžio sodyboje buvo pilna žmonių. Atvažiavo ir Jonas – išblyškęs, išsigandęs, tempė su savimi vaistininką. Laura jau sėdėjo ant sofos, virpančiomis rankomis glostydama Herkų. Pilypas tupėjo jai ant kelių ir laižėsi kruviną leteną – vienas nagas buvo nulūžęs.
Policininkas, jaunas vyrukas trumpai kirpta galva, stovėjo priešais ir purtė galvą.
– Kaip jūs juos išdresavote? Čia gi tikri žvėrys! Kur tokius ruošia? Pasienyje?
Jonas priklaupė prieš šunį. Paskui paėmė ant rankų Pilypą. Žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Herkus apsilaižė – pirmą kartą per dieną – ir žiovavo. Jo didžiuliai dantys blizgėjo svetainės šviesoje. Paskui šuo atsisuko ir lėtai, svyruodamas, nuėjo prie divano. Atsigulė. Pilypas nušoko nuo rankų ir nusekė iš paskos.
Po minute iš po divano kyšojo tik dvi uodegos – viena plaukuota ir juoda, kita plona ir dryžuota.
Laura nusijuokė. Pro ašaras.
Jonas tylėjo. Kaip paaiškinti visiems šiems žmonėms, kad didvyriais tapo du beviltiški bailiai? Kurie visą gyvenimą slėpėsi nuo šešėlių? O gal jie niekada ir nebuvo bailiai. Gal jie tiesiog taupė drąsą tam vieninteliam kartui, kai jos tikrai prireiks.
Kitą rytą Herkus ir Pilypas gavo po didelį kepsnį. Abu valgė po divanu. Matyt, įprotis stipresnis už šlovę.
