Telefonas užsikimšo pusę septynių ryto, kai Tomas dar stovėjo prieškambaryje su vienu batu rankoje. Ekrane — „Marius“. Jis nekėlė, kol neužmovė antro bato, bet vis tiek spustelėjo, prispaudė petimi.
— Tomai, man skubiai reikia trijų tūkstančių. Ugnei ta Islandijos geologijos stovykla, žinai, ta prestižinė, ir dar matematikos korepetitorius, na tu gi žinai, kokios dabar kainos.
Jokio „labas rytas“, jokio „kaip tu“. Iš karto trys tūkstančiai ir Islandija.
— Labas rytas, — pasakė Tomas.
— Aha, labas. Tai ką, pervesi šiandien? Nes vieta stovykloj paskutinė, išplėš iš po nosies.
Ugnę jis parsitempė į Kauną prieš aštuonerius metus, rudenį. Marius stovėjo ant slenksčio su sportiniu krepšiu per petį ir maža keturmete, kuri spaudė prie krūtinės nublukusį meškiuką. Kalbėjo greit, tarsi bijotų, kad jį pertrauks.
— Tomai, na, porai mėnesių tik. Man dabar visiška šikna. Rasa išvarė, buto neturiu, darbą reikia ieškot, o su vaiku kas mane priims. Mama sakė, tu vienas gyveni, tau paprasčiau.
Vienas. Tas žodis jų šeimoj prilipo prie Tomo tvirčiau nei kokia etiketė. Trisdešimt ketveri, nuosavas dviejų kambarių butas Šilainiuose, inžinierius projektuotojas „Kauno tiltuose“, nevedęs, vaikų nėra. Reiškia — vienas. Reiškia — paprasčiau.
— Mariuk, aš dirbu. Išeinu šeštą ryto, grįžtu aštuntą vakaro.
— Na, darželis gi yra! Aš tau pinigų duosiu, kai tik įsidarbinsiu. Na, Tomai. Na, broli.
Mama paskambino tą patį vakarą.
— Tu ką, kraujo broliui su vaiku nepadėsi? Jį žmona išmetė, jis pats ne savas. O tu vienas kaip pirštas, tau gi nesunku. Dievas savų nedavė — tai bent dukterėčiai padėk.
Dievas nedavė. Irgi pasakyta. Tarp kitko, kaip apie orą.
Tomas paėmė Ugnę porai mėnesių.
Porą mėnesių ištįso taip, kad Tomas nustojo juos skaičiuot. Iš pradžių Marius „ieškojo darbo“. Paskui rado, bet „nepasisekė su viršininku“. Paskui išvažiavo į Nidą „prasivėdint, aš gi vos proto nepraradau“. Iš Nidos atsiuntė nuotraukų — jis ant burlaivio, jis su kokia šviesiaplauke, jis restorane. Pinigų neatsiuntė.
Ugnė pradėjo eiti į darželį prie Tomo namų. Tomas kėlėsi penktą, kad spėtų ją surinkt, nuvest, pats į darbą nuvažiuot. Sirgo ji dažnai, kaip ir visi darželinukai, ir tada Tomas imdavo atostogas savo sąskaita arba sėdėdavo naktimis su brėžiniais, kad dieną galėtų būt su ja. Nupirko jai lovą, paskui išskleidė sofą, nes lova pasidarė per maža. Batai, striukės, kepurės — viskas pirkosi kažkaip savaime, be skaičiavimų, nes gi ne vaikui plyšusiais vaikščiot.
Marius pasirodydavo kas du-tris mėnesius. Atveždavo žaislą, čiupinėjo Ugnę, verké „kaip aš tavęs pasiilgau, saulyte“, o po poros valandų išvažiuodavo — jis turėjo „reikalų“, „susitikimą“, „naują merginą, na tu neįsivaizduoji, kokia“.
— Tu bent vaistams paliktum, — pasakė kartą Tomas. Ugnė sirgo bronchitu, antibiotikai kainavo kosmosą.
— Tomai, na, man dabar visai prastai. Kai įsidarbinsiu — viską grąžinsiu, centas į centą.
Ugnė vadino Tomą „tėtė Tomai“. Pati, niekas nemokė. Jis taisė iš pradžių, sakė „aš dėdė“, bet ji nesuprato, ir jis nustojo. Ji užmigdavo jam ant peties, kai jis skaitydavo jai apie Kakę Makę. Ji mokėjo visas raides iki penkerių, nes Tomas dėliodavo jas iš magnetukų ant šaldytuvo. Ji verkdavo, kai jis išeidavo į darbą, ir pasitikdavo prie durų, kai grįždavo.
Šešeri metai.
Atsiėmė ją Marius prieš pat mokyklą, rugpjūtį. Atvažiavo jau kitoks — priaugęs svorio, su gera striuke, su nauja žmona, vardu Gabrielė, kuri laukė mašinoj.
— Viskas, Tomai, aš pasiruošęs. Gabrielė uždirba, butas yra, aš Ugnę į gerą mokyklą išrūpinsiu, ten Šančiuos nauja gimnazija atsidarė. Ačiū tau, žinoma, tu mane taip išgelbėjai.
— Mariuk, jai septyneri. Ji čia visą gyvenimą nugyveno.
— Na, ji gi mano duktė. Ko tu čia kaip nesavas. Vaikas pas tėvą turi.
Ugnė nenorėjo važiuot. Kibo į Tomo megztinį, kūkčiojo taip, kad kaimynai laukan lindo. Marius irzliai atplėšinėjo jai pirštus.
— Ugne, na, baik jau gėdintis. Važiuojam pas tėtį, pas tėtį žinai kaip gerai, turėsi savo kambarį.
Tomas sėdėjo ant grindų koridoriuje, kol jie leidosi laiptais. Girdėjo, kaip Ugnė verkia laiptinėje. Paskui trinktelėjo laiptinės durys, ir pasidarė tylu.
Jis surinko jos magnetukus nuo šaldytuvo į batų dėžę. Padėjo į spintą, ant viršutinės lentynos.
Trejus metus Marius neskambino beveik. Per Kalėdas — budinčioji „su šventėm“, per Tomo gimtadienį — kartais prisimindavo, kartais ne. Ugnės pas jį nevežė. „Tomai, na, nepatogu, per visą miestą trankytis, ji gi užsiėmus, pas ją būreliai“.
Tomas važinėjo pats. Vežė dovanas, vaikščiojo su ja Laisvės alėjoj savaitgaliais, kai Marius leisdavo. Ugnė ūgtelėjo, gėdijosi apsikabint gatvėj, bet alėjoj, kai niekas nematė, vis tiek paimdavo jį už rankos.
O paskui ir tie susitikimai išnyko. Tai Marius „išvažiavo prie jūros su Gabriele“, tai „Ugnė pas korepetitorių“, tai šiaip nekėlė ragelio.
Ir štai — pusė septynių ryto. Trys tūkstančiai eurų.
— Mariuk, palauk. Kokie trys tūkstančiai?
— Aš gi sakau. Stovykla, korepetitorius, dar rūbai jai, išaugo viską. Man dabar striuka, Gabrielė verslą perregistruoja, viskas apyvartoj. O tu gi ją myli. Tu ją auginai. Tau gi nesunku.
Šitą „tu ją auginai“ Tomas išgirdo pirmą kartą per trejus metus. Anksčiau buvo — „ji mano duktė“, „vaikas pas tėvą“. O dabar, kai pinigų prireikė, — auginai.
— O Gabrielė? Tu gi sakei, ji uždirba.
— Aš tau aiškinu — pas ją dabar viskas versle. Ir šiaip, prie ko čia Gabrielė, tai ne jos vaikas. Rasos. Tiksliau, mano.
— O Rasa? Ji gi motina. Tegul moka alimentus.
Ragely išsikvėpė, sunkiai, su užvedimu.
— Tomai, tu tyčiojiesi? Aš Rasos šimtą metų nemačiau, kur aš ją ieškosiu. Aš tavęs prašau, žmogiškai. Brolį savo. Tu algą gauni, tu karjerą darai, tu vienas gyveni, ant savęs vieno leidi. O aš tėvas, aš vaiką turiu.
— Tu vaiką jau turi dvylika metų. Ugnė ne vakar gimė.
— Na ir kas? Vaikai pinigų reikalauja nuolat! Tu nežinai, nes tu savų neturi!
Štai jis. Tomas net nenustebo. Žinojo, kad nuskambės, laukė, ir vis tiek lyg verdančiu vandeniu perliejo.
— Savų neturiu, — pakartojo Tomas. — Todėl aš šešerius metus auginau tavo.
— Vėl tu su sena! Šimtas metų praėjo! Ką tu užsivedei — auginau, auginau. Aš tave ką, vertė? Tu pats paėmei!
Tomas pavėlavo į darbą tą rytą. Sėdėjo virtuvėj ant taburetės, su batais, su striuke, ir skaičiavo. Jis niekada neskaičiavo anksčiau. Nenorėjo. O čia paėmė popieriaus lapą, ant kurio buvo užrašytas kaimynės duotas pyrago receptas, apvertė ir pradėjo rašyt atvirkščioj pusėj.
Darželis — mokėjo pats, lengvatų neturėjo, svetimas vaikas be dokumentų jo vardu. Tai vienas. Rūbai, avalynė — kiekvieną sezoną. Tai du. Žaislai, knygos, lavinamieji žaidimai. Vaistai — Ugnė gulėjo su plaučių uždegimu penkerių, jis ėmė atostogas savo sąskaita. Dantys — vedė pas privačią, nes poliklinikoj eilė dviem mėnesiams. Lova, sofa, patalynė, vaikiški indai.
Gavosi — per šešerius metus jis ištraukė iš savo kišenės tiek, kad už tuos pinigus būtų galėjęs metus nedirbt. O Marius nedavė nė euro. Nė karto. Nei vaistam, nei striukei, nei darželiui.
Ir dabar prašė trijų tūkstančių. Šiandien. Kad vieta stovykloj nedingtų.
Tomas sulankstė lapą keturgubai ir įsidėjo į piniginę.
Vakare Marius paskambino vėl. Šįkart ramiau, užėidamas iš tolo.
— Tomai, na, tu pagalvojai? Aš nereikalauju trijų. Nors dviejų. Nors pusantro, tik stovyklai.
— Aš neduosiu, Mariuk.
Pauzė.
— Kaip tai — neduosi?
— Tiesiog. Neduosiu nei trijų, nei pusantro. Tu jos tėvas. Tu ją atsiėmei, kai tapo patogu. Dabar pats ir rūpinkis.
— Tomai! — balsas pašoko. — Kaip tau liežuvis apsiverčia! Čia gi Ugnė! Tu ją ant rankų nešiojai!
— Nešiojau. Šešerius metus. Nemokamai. O tu tuo metu Nidoj ant burlaivio plaukiojai. Aš tavęs tada vaistam prašiau palikt — atsimeni, ką atsakei? „Įsidarbinsiu — grąžinsiu“. Kur mano pinigai, Mariuk? Centas į centą, tu žadėjai.
— Tu… tu man seną prikiši? Man tada ne iki to buvo! Man gyvenimas griuvo!
— O man negriuvo? Aš penktą ryto keldavausi. Aš brėžinius naktim braižiau, kad dieną su ja sėdėt. Aš šešerius metus nevedžiau, nes kokiai moteriai reikalingas vyras su svetimu vaiku, kurio net įvaikint negali, nes tėvas gyvas sveikas ir po pajūrius trankos.
Ragely pravirko. Iš tikrųjų ar ne — Tomas seniai nustojo skirti.
— Aš maniau, tu ją myli, — pasakė Marius plonai.
— Myliu. Todėl ir neduosiu tau pinigų. Nes jie nueis ne stovyklai. Aš tavo stovyklas žinau. Susirask Rasą, paduok alimentams — tai legalu, tai teisinga. Arba Gabrielės paprašyk, jei jau vedęs. Bet aš tau ne bankomatas, kuris įsijungia, kai tau „viskas apyvartoj“.
Mama paskambino po dienos. Tomas žinojo, kad paskambins.
— Tomai, ką aš girdžiu. Tu atsisakei broliui?
— Laba diena, mama.
— Ne „laba diena“, o atsakyk! Marius ašarose, pas jį vaikas be stovyklos lieka, o tu, dėdė, centų pagailėjai! Kaip tau ne gėda!
— Mama. Aš šešerius metus auginau Ugnę. Kur buvo Marius?
— Na, buvo pas jį sunkus laikotarpis! Ko tu čia kaip koks prokuroras viską skaičiuoji! Kraujo brolis, o tu kaip svetimas.
— Kraujo brolis. O kai man tuoktis buvo per vėlu, ir aš su svetimu iš esmės vaiku sėdėjau vietoj savo gyvenimo — koks čia buvo kraujas?
Mama trumpam užsikirsto.
— Na, tu gi pats sutikai. Tavęs niekas neverė.
— Sutikau. Nes tu pasakei „Dievas savų nedavė, padėk nors dukterėčiai“. Atsimeni? Padėk. Aš padėjau. Šešerius metus. O dabar Marius reikalauja dar, ir aš vėl kaltas.
— Jis ne reikalauja, jis prašo!
— Jis reikalauja, mama. Su „tu privalai“ ir „tu savų neturi“. Tai ne prašymas.
— Aš tau taip pasakysiu, Tomai, — mama pažemino balsą, ir Tomas pajuto, kad dabar bus nuosprendis. — Nepadėsi broliui pinigais — per Kalėdas gali ir neatvažiuoti. Jei jau šeimai svetimas.
— Gerai, — pasakė Tomas. — Neatvažiuosiu.
Jis pirmas padėjo ragelį. Anksčiau visada laukdavo, kol mama baigs kalbėt.
Marius užėjo su paskutiniu koziriu po savaitės. Parašė žinutę, ilgą, per pusę ekrano. Esmė buvo paprasta: „Jei tu toks, aš visiems papasakosiu, kad dėdė atsisakė padėt vaikui. Kad išmetė ją iš gyvenimo, kai pasidarė nereikalinga. Pažiūrėsim, kaip į tave žmonės žiūrės“.
Tomas skaitė, stovėdamas prie viryklės. Perskaitė dukart. Paskui parašė atsakymą, lėtai, rinkdamas kiekvieną žodį.
„Papasakok. O aš parodysiu čekius. Pas mane išliko — už darželį, už gydytojus, už viską. Šešeri metai. Ir papasakosiu, kaip tu vaistams dvidešimt eurų palikti negalėjai, kol po Nidą plaukiojai. Ir kaip atsiėmei Ugnę, kai patogu pasidarė, o paskui trejus metus pas mane neprisileidai. Pažiūrėsim, Mariuk, ką žmonės pasmerks.“
Čekių pas jį, žinoma, visų nebuvo. Kai kas liko — pažymos iš privačios klinikos, sutartis su darželiu. Bet Marius gi to nežinojo.
Ir Marius nutilo. Visam.
Praėjo pavasaris, prasidėjo vasara. Į mamos gimtadienį — šešiasdešimt penkeri sukako — Tomo nepakvietė. Jis sužinojo, kai pamatė: pusseserė įkėlė nuotraukas iš vaišių, visi ten buvo, ir Marius, ir Ugnė su nauja suknele, ir mama stalo gale. Be jo.
Tomas žiūrėjo į Ugnę toj nuotraukoj. Ji išstypo, pasidarė kampuota, kaip ir visi paaugliai, bet akys liko tos pačios — jis būtų jas iš tūkstančio atpažinęs. Tos pačios, kurios žiūrėjo į jį iš apačios, kai jis skaitydavo apie Kakę Makę.
Skambutis atėjo birželį, vėlai vakare, iš nepažįstamo numerio.
— Tėte Tomai? — balsas lūžinėjo, šokinėjo nuo žemo prie aukšto. — Čia aš, Ugnė. Skambinu iš draugės telefono. Man tėtis neleidžia tau skambint, sako, tu mus palikai.
Tomas nusileido ant taburetės.
— Ugnele. Aš tavęs nepalikau. Girdi? Niekada.
— Aš žinau, — pasakė ji tyliai. — Aš atsimenu, kaip tu raides ant šaldytuvo kabinai. Aš viską atsimenu. Tiesiog tėtis sako kitaip.
Jie kalbėjosi gal dešimt minučių. Apie mokyklą, apie tai, kad ji dabar domisi ugnikalniais, todėl ir ta Islandijos stovykla, kurios Tomas neapmokėjo. Tomas klausėsi ir bijojo kvėpuot, kad nenubaidytų.
Pabaigoj ji pasakė:
— Aš tau dar paskambinsiu. Tik tėčiui nesakyk, gerai? Nes jis telefoną atims.
— Nesakysiu, — pažadėjo Tomas. — Skambink, saulyte. Kai tik norėsi.
Pyptelėjimai.
Ji skambino dar du kartus. Paskui nustojo — ar draugės telefonas baigėsi, ar Marius iššniukštinėjo. Tomas nežinojo. Numeris, iš kurio ji skambino, daugiau neatsiliepė.
Jis ištraukė iš viršutinės spintos lentynos batų dėžę. Atidarė. Magnetukai — mėlyna „A“, raudona „B“, geltona „C“. Visos raidės, iš kurių ji mokėsi skaityt, gulėdama jam ant peties.
Tomas išdėliojo jas ant šaldytuvo. Vieną po kitos, kaip kadaise.
„U“, „G“, „N“, „Ė“.
Pastovėjo, pažiūrėjo. Paskui išsitraukė telefoną, susirado paskutinį numerį, iš kurio ji skambino, ir išsaugojo. Užrašė — „Ugnė“.
Ir padėjo telefoną ant stalo, ekranu į viršų, kad matytų, jei užsidegs.
Po mėnesio, liepos vidury, kai už lango pliaupė tokia perkūnija, kad stiklai drebėjo, telefonas trumpai suvypė. Tomas pažvelgė į ekraną.
Pranešimas nuo išsaugoto numerio. Be teksto. Tik nuotrauka — Ugnė stovi prie kažkokio apsamanojusio akmens, apsikabinusi jau beveik suaugusiom rankom, o fone rūksta ugnikalnis. Ir prierašas apačioj, mažytėm raidytėm: „Tėte Tomai, aš čia. Viskas gerai. Grįšiu — papasakosiu. Tavo U.“
Tomas atsirėmė į šaldytuvą ir pirmą kartą per daugybę metų pajuto, kad magnetukų raidės ant balto šono sudėliotos teisingai.
