Telefonas sužvangėjo lygiai pusę šešių ryto, tą akimirką, kai Rūta Vaitkutė dar mėgino įtikinti save, jog paryčiais užmigusių Kauno mikrorajonų tyla ją ramina. Ramybės nebuvo. Širdis daužėsi anksčiau, nei smegenys spėjo suprasti, kas vyksta.
„Ponia Vaitkute? Skambiname iš Kauno klinikų priėmimo. Jūsų dukra Ugnė atvežta greitosios. Ji šiuo metu reanimacijoje.“
Rūta pajuto, kaip pirštai patys ima spausti telefono korpusą, tarsi mėgintų sutrupinti vienintelį daiktą, kuris dabar skyrė ją nuo visiškos nežinomybės. Už lango spigino lapkričio šlapdriba, bet to matyti nereikėjo — užteko prisiminti, ką vakar vakare jai pasakė dukros vyras Mantas. „Nesijaudinkite, mama, Ugnė pavargusi, ji jau miega. Jokių skambučių iki ryto, prašau.“ Tada jis padėjo ragelį.
Dabar tos frazės aidas dunkstelėjo į sąmonę kaip plieninis kumštis.
Rūta automobiliu nulėkė į Klinikas per septyniolika minučių — trasa, kurią seniai žinojo mintinai. Prie įėjimo į reanimaciją jau stovėjo policijos pareigūnė. Ieva Kazlauskaitė, vyresnioji tyrėja. Ji tylomis mostelėjo Rūtai eiti į šoną, toliau nuo personalo ir smalsių žvilgsnių.
„Jūsų dukrą apie pusę penkių rado praeivis Panemunės šile. Netoli tako, kuris veda į apžvalgos aikštelę virš Nemuno. Kraujavo. Buvo be sąmonės.“ Pareigūnė stabtelėjo. „Ji penktą mėnesį nėščia. Abi gyvybės kol kas išsaugotos, bet būklė sunki. Jai lūžo du šonkauliai, yra vidinė trauma. Gydytojai sako, kad sužalojimai panašūs į kritimą iš aukščio. Tačiau ten nėra jokių laiptų. Tik status šlaitas, ir ji buvo rasta pačioje apačioje, prie seno ąžuolo. Sąmonės neprarastų, jei tiesiog paslydo ir nusirito. Kažkas jai padėjo kristi.“
Rūta nieko neatsakė. Viduje viskas sustingo.
Po valandos į koridorių įsiveržė Mantas Lazauskas, Ugnės vyras. Jis vilkėjo idealiai švarią striukę, plaukai buvo sudrėkinti nuo dulksnos, bet rankos — sausos. Jis bėgte nubėgo prie reanimacijos palatos, o jo veide spinduliavo ta išraiška, kurią Rūta per dvidešimt metų buvusios „problemų sprendėjos“ patirties atpažino akimirksniu. Tai buvo ne skausmas. Tai buvo spektaklis. Jis suvaidino sudaužyto vyro aimaną prieš seselę, suvaidino susirūpinimą prieš gydytoją, o tada atsitraukė prie lango ir išsitraukė telefoną.
Rūta stovėjo už stiklo pertvaros. Ji matė, kaip Manto veidas keičiasi — sekundei, tik vienai sekundei, dingstant visai tai užuojautai, kurią jis taip stengėsi demonstruoti. Jis greitai surinko žinutę. O tada ekranas, į kurį Rūta spėjo pažvelgti, kol Manto pirštas slydo jį gesinti, parodė gavėjos vardą: „Mama Danutė“. Ir dar vieną eilutę. Ji buvo parašyta didžiosiomis raidėmis: „AR VISKAS PAGAL PLANĄ?“
Štai tada Rūtos viduje atsivėrė tas šaltas, juodas šulinys, kurį ji manė užkasusi prieš penkiolika metų, kai paskutinį kartą uždarė duris į butą su per tapetus perpjautais baldais ir išmokėjo savo informatoriams honorarą. Ji žinojo, ką matė. Ir žinojo, ką tai reiškia.
Vos tik Mantas nuėjo prie kavos aparato, Rūta paslydo į tą patį kampą ir išsitraukė iš rankinės kitą telefoną. Ne išmanųjį. Seną, su mygtukais. Tą, kuris niekada nebuvo registruotas jos vardu. Surinko numerį mintinai.
Po keturių signalų atsiliepė žemas, prikimęs balsas.
„Broniau, čia Rūta.“
Tyla. Girdėjosi, kaip kitame linijos gale kažkas užsidegė cigaretę.
„Rūta. Dieve, kiek metų. Sakyk, ko reikia.“
„Mano dukra guli reanimacijoje. Jos vyras Mantas Lazauskas. Tau reikia iškasti viską. Absoliučiai viską, ką jis slepia. Nuo mokyklos laikų iki šios dienos. Finansus. Skolas. Santykius. Man nesvarbu, kiek tai kainuos ir kiek laiko užtruks. Pradedi šiandien. Dvidešimt tūkstančių pervesiu į tą pačią sąskaitą, kurią naudojom anuomet. Dar penkiolika — kai turėsiu jo pasą ant stalo.“
„Bus padaryta, Rūta. Duok man keturiasdešimt aštuonias valandas.“
„Turi dvidešimt keturias.“
Pokalbis nutrūko. Bronius Kairys buvo geriausias tyrėjas, kokį tik buvo galima rasti ne pagal oficialius protokolus. Žmogus, kuris sugebėdavo iš žemės traukti informaciją, kurios neegzistavo. Rūta žinojo — jei Mantas turi paslapčių, Bronius jas ras. O kad jų yra, ji neabejojo.
Kitą dieną Rūta sėdėjo prie koridoriaus sienos ant kietos plastmasinės kėdės, kai pro duris išėjo Ugnę prižiūrinti akušerė ginekologė. Moteris atrodė susijaudinusi, ir ne vien dėl paciento būklės. Ji stabtelėjo prieš Rūtą.
„Ponia Vaitkute, aš privalau jums pasakyti, nes oficialiai galiu kalbėti tik su artimiausiais giminaičiais, o jūs esate mama… Mes atlikome įprastinius toksikologinius tyrimus.“
Ji nutilo. Koridoriuje ūžė ventiliacija.
„Jūsų dukros kraujyje aptikome rimtų raminamųjų preparatų pėdsakų. Tai benzodiazepinų grupės medžiagos. Tokių, kokių jai niekas neskirdavo ligoninėje ir kurių nėštumo metu vartoti kategoriškai draudžiama. Jos pateko į organizmą dar prieš atvežant ją į reanimaciją. Prieš kelias valandas iki kritimo.“
Rūta pajuto, kaip kambarys aplink ją siaurėja. Raminamieji vaistai. Tai reiškė, kad Ugnė buvo apsvaiginta. Tikslingai. Ir tada kažkas jai padėjo atsidurti šlaito apačioje prieš pat aušrą.
Ji padėkojo gydytojai ir grįžo prie lango. Už stiklo, reanimacijos palatoje, Mantas sėdėjo prie Ugnės lovos, laikydamas ją už rankos. Pro garsiakalbį, kuriuo personalui buvo perduodamas garsas iš palatos, girdėjosi jo monotoniškas balsas: „…tu tiesiog buvai išsekusi, vaikeli. Tiek streso, tiek įtampos. Pats laikas grįžti namo, ten tavimi pasirūpinsiu aš, o ne šitie balti chalatai, kurie tave tik bado adatomis. Aš tau padėsiu atgauti jėgas, ir viskas bus gerai, Ugnute. Tik pasirašyk tą dokumentą dėl dalies turto perrašymo, kol esi čia — žinai, aš tą butą Pilies gatvėje valdyčiau geriau, juk jis tau paveldėtas, bet tavo sveikata svarbiau, ir formalumai…“
Kiekvienas žodis buvo tarsi vinis, kalamas į karstą.
Tą pačią naktį Bronius paskambino. Jo balsas buvo sausas, be emocijų — toks, kokiu pranešamos patikrintos, bet šiurpios žinios.
„Rūta, viskas paruošta. Manto Lazausko ir jo tėvo Juliaus Lazausko statybų bendrovė „Lazauskas ir Sūnus“ turi skolų už pustrečio milijono eurų. Jie pralošė investicijas į nekilnojamąjį turtą Druskininkuose ir dabar skuba lopyti biudžetą. Dėl to Manto tėvas per paskutinius tris mėnesius pervedė sūnui kelias dešimtis tūkstančių — matyt, skubioms išlaidoms, galbūt kyšiams. Ir dar vienas dalykas, svarbiausias. Prieš pusę metų jūsų dukra paveldėjo iš savo krikštatėvio — žinote tą seną advokatą iš Klaipėdos? — ne tik butą Pilies gatvėje. Ji paveldėjo ir žemės sklypą prie Trakų, ir beveik pilnai įrengtą svečių namų pastatą. Rinkos vertė — mažiausiai du milijonai eurų. Manto žiniomis, dokumentų tvarkymas dar tik prasidėjo. Jis skubėjo. Jis norėjo, kad Ugnė pasirašytų viską jam, kol dar niekas nesužinojo apie tikrąją turto vertę. Ir jis žinojo — jei Ugnė mirs, paveldėjimo procesas užsitęstų ilgiems metams, ir jis nieko negautų. Bet jei Ugnė liks gyva, tik neteks vaiko… jis taptų sielvarto prislėgtos žmonos globėju, vieninteliu jos patikėtiniu. Ir viskas atitektų jam. Netektis būtų tik naudinga — mažiau rūpesčių, daugiau turto, ir niekas nekaltintų vyro, kuris „bandė gelbėti šeimą“ po tragedijos. Jis norėjo, kad Ugnė prarastų kūdikį, bet ne gyvybę. Kol kas. Viskas buvo suplanuota iki smulkmenų. Jis net surado žmogų, kuris anksčiau dirbo su veterinariniais raminamaisiais. Nupirko iš jo medžiagų. Turiu visus pavedimus, Rūta. Visus.“
Rūta stovėjo tamsoje prie Klinikų lango. Už stiklo snigo.
„Siųsk viską man. Ir Broniau… Ačiū.“
„Rūta, dar vienas dalykas. Manto motina, Danutė Lazauskienė, buvo ta, kuri organizavo tuos pinigų pervedimus. Ji žinojo apie planą nuo pat pradžių. Ji ir nupirko raminamuosius per savo pažįstamą farmacininkę. Tai šeimos verslas.“
Rūta padėjo ragelį. Dabar ji turėjo viską. Bet to neužteko.
Ji susisiekė su Dariumi Stankevičiumi, IT specialistu, kuriam prieš dešimt metų buvo padėjusi išvengti neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio. Darius gyveno mažame bute Žaliakalnyje, pilname monitorių ir kabelių, ir beveik su niekuo nebendravo. Bet kai Rūta paskambino, jis atsiliepė iš karto.
„Dariau, reikia sukurti masalą. Tau reikia tapti asmeniu, su kuriuo Manto motina norėtų susisiekti, kad galutinai sutvarkytų savo pėdsakus. Turi parašyti jai žinutę iš neva patikimo tiekėjo, kuris girdėjo apie problemas ir gali padėti. Kai ji pasiūlys naują sandorį ar bandys tartis, tu viską įrašyk. Ir padaryk, kad įrašas automatiškai persiųstų į kelias nepriklausomas redakcijas, jei aš per dvi valandas nepatvirtinsiu, kad viskas gerai.“
„Supratau, Rūta. Bet tu rizikuoji. Jei jie sužinos, kas už to stovi…“
„Jau žino, Dariau. Jau žino. Tik aš esu greitesnė.“
Mantas, matyt, pajuto, kad žiedas aplink jį traukiasi. Jis padvigubino spaudimą Ugnei. Kitą rytą, kai Rūta pagaliau gavo leidimą trumpam įeiti į palatą, ji pamatė, kaip jos dukra drebančia ranka laiko tušinuką prie kažkokio lapo. Priešais ją stovėjo Manto advokatas, o pats Mantas sėdėjo šalia, švelniai glostydamas jai petį.
„Tu tiesiog pasitikėk manimi, brangute. Tavo mama… na, ji sena, ji nesupranta mūsų. Ji visada manęs nemėgo. Bet aš noriu tik tavo gero. Pasirašyk, ir mudu grįšime namo, į tavo mėgstamą sodą. Prisimeni, kaip ten kvepėjo liepos?“
Rūta žengė į priekį. Ji padėjo ant Ugnės kelių storą rudą aplanką.
„Ugnute, prieš pasirašydama bet ką, perskaityk štai čia. Tai tavo vyro ir jo motinos bankiniai pavedimai. Tai dokumentai apie tavo paveldėtą turtą, kurio vertė — du su puse milijono eurų. Tai tavo toksikologinių tyrimų rezultatai. Tai tavo vyro skolos. Ir dar vienas dalykas: tavo geriausia draugė Inga gavo iš Manto aštuoniolika tūkstančių eurų už tai, kad papasakotų jam apie tavo krikštatėvio palikimą, apie kurį pati vos žinojai. Ji pardavė tave.“
Aplanke taip pat gulėjo USB raktas su įrašu, kuriame Dariaus sugeneruotas pseudokontaktas kalbasi su Danute Lazauskiene. Moteris pusbalsiu aiškino, kaip svarbu, kad Ugnė „netyčia“ paslystų tinkamu metu, ir minėjo sumą, skirtą raminamiesiems vaistams įsigyti.
Ugnė paėmė aplanką. Jos lūpos buvo visiškai išbalusios. Ji atvertė pirmą puslapį, paskui antrą. Kambaryje stojo mirtina tyla. Manto veidas ėmė keistis — iš saldaus rūpesčio į baimę, o iš baimės į įniršį. Jo advokatas žengė atatupstas.
„Tai viskas melas! Ji suklastojo! Mano motina niekada…“ Manto balsas pakilo iki isteriško riksmo. Jis čiupo aplanką, bet Rūta buvo pasiruošusi — ji išsitraukė telefoną, kuriame jau švietė Broniaus surinkta policijos tyrėjos Ievos kontaktinė informacija, ir vienu mygtuko paspaudimu išsiuntė žinutę: „Visi įrodymai pas mane, palata 317. Atvykite. Dabar.“
Mantas bandė išbėgti į koridorių. Ten jau stovėjo du uniformuoti pareigūnai.
Po keturių valandų Manto tėvas Julijus Lazauskas, bandęs skubiai pasiimti dokumentus iš šeimos bendrovės ofiso, buvo sulaikytas Kauno centre. Danutė Lazauskienė bandė išvykti į užsienį per Vilniaus oro uostą, bet jos pavardė jau buvo įtraukta į ribojamų asmenų sąrašą. Jos pokalbis su Dariaus sukurtu fiktyviu asmeniu buvo perduotas Generalinei prokuratūrai dar tą patį vakarą.
Ugnė, lėtai sveikstanti po operacijos, gulėjo palatoje. Pro atvirą langą sklido lapkričio vėjas. Ant kelių ji laikė Rūtos padovanotą mažą megztą batuką — pirmąjį drabužėlį dar negimusiam sūnui.
Rūta sėdėjo šalia. Ji nieko nesakė. Viskas, ką reikėjo pasakyti, jau gulėjo tuose dokumentuose, kuriuos ji surinko per dvi paras, nemiegojusi, naudodama kiekvieną kontaktą, kiekvieną skolą, kiekvieną tamsią savo praeities pamoką.
Po trijų mėnesių Manto Lazausko byla buvo perduota teismui. Dėl kaltinimų pasikėsinimu nužudyti, tyčiniu sunkiu sveikatos sutrikdymu, sukčiavimu ir nusikalstamu susivienijimu jam grėsė iki penkiolikos metų nelaisvės. Jo motina Danutė buvo apkaltinta bendrininkavimu ir kyšininkavimu. Julijaus Lazausko įmonė bankrutavo, o skolos viršijo visą likusį turtą.
Inga, buvusi Ugnės draugė, po skandalo viešumoje atsiuntė ilgą, verksmingą laišką. Ugnė jį perskaitė ir ištrynė neatsakiusi.
O balandžio dvyliktąją, lygiai ketvirtą ryto, Kauno klinikose gimė sveikas berniukas. Jis svėrė tris kilogramus du šimtus gramų. Kai seselė padavė jį Ugnei, moteris pažvelgė į mamą. Rūta stovėjo prie palatos slenksčio, rankoje laikydama seną kavos puodelį, ant kurio nusitrynęs užrašas bylojo: „Geriausia močiutė“. Ji nusišypsojo — pirmą kartą per daugelį metų be įtampos veide.
„Pavadinam jį Jokūbu,“ tarė Ugnė. „Tai vardas, kuris reiškia tą, kuris seka paskui. Ir kuris pradeda iš naujo.“
