Parduotuvėje kvepėjo šviežiai kepta duona ir kava, bet Rasos tai neerzino. Ji stovėjo prie indaplovių eilės ir trečią kartą skaitė tą pačią specifikaciją. Senasis aparatas užsilenkė praeitą penktadienį, ir nuo tada kriauklėje kaupėsi kalnai lėkščių, o rankos šerpetojo nuo nuolatinio plovimo. Tomas stovėjo šalia, demonstratyviai skrolindamas telefone darbo laiškus.
— Klausyk, va šita, keturiolikos komplektų, — Rasa parodė į modelį su keturių šimtų eurų kainos lipduku. — Telpa viskas. Dalinam per pusę, kaip visada.
Vyras pakėlė akis nuo ekrano ir šyptelėjo kampu lūpų.
— Per pusę? Čia gi tavo manija — kiekvieną vakarą puotauti, po to kalnus indų terlioti. Man užtenka vienos lėkštės ir puodelio.
— Tomai, čia bendras daiktas. Tu irgi valgai iš tų lėkščių.
— Aš ir seną būčiau pataisęs. O tu nori naują, su programom, su tuo, anuo. Tai ir pirkis. Aš savo pinigus leidžiu tam, ką pats pasirenku.
Rasa pajuto, kaip delne įsmigo rankinės dirželis. Šitas pokalbis kartojosi jau ne pirmą mėnesį, bet šiandien jis peržengė ribą.
— Tai indaplovė yra mano užgaida? O tai, kad tavo mama kas antrą mėnesį prašo pervesti jai baseino abonementui — čia tavo asmeninė investicija?
Tomas pažvelgė į ją šaltai, kaip į pernelyg įkyrią praktikantę.
— Susitarkim kartą ir visiems laikams. Kiekvienas gyvena iš savo algos. Aš savo pinigus leidžiu savo nuožiūra, tu — savo. Komunaliniai per pusę, maistas per pusę. Visa kita — kas ką nori. Ir nereikia man čia mamos kišti.
Rasa norėjo pasakyti, kad tai ne šeima, o bendrabutis. Bet prisiminė, kaip prieš porą mėnesių Tomas atsisakė prisidėti prie dovanos jos sūnėno konfirmacijai. Tada irgi pasakė: „Tavo giminės — tavo išlaidos“. Ji prarijo. Sutiko. Taisyklė įsigaliojo.
Nuo tada praėjo dveji metai. Indaplovę Rasa nusipirko pati. Tada pati mokėjo už dantų implantą, pati taupė mamos kelio sąnario operacijai. Genovaitė laukė endoprotezavimo jau aštuonis mėnesius, kvota priartėjo, bet dalis reabilitacijos išlaidų, specialus įtvaras ir mokama palata Palangos klinikoje gulė ant dukros pečių. Rasa tyliai taupė, užsiaugino daržą balkone, atsisakė kavos mieste.
Tomas apsimetė, kad taip ir turi būti.
Vieną ketvirtadienio vakarą Rasa sėdėjo virtuvėje ir mintyse skaičiavo santaupas. Iki reikiamos sumos trūko šešių šimtų eurų, bet po mėnesio turėjo ateiti ketvirtinė premija, ir tada viskas susidėlios. Telefonas pypsektelėjo — bendrame susirašinėjime su vyru iššoko balso žinutė nuo Danutės, anytos. Rasa paspaudė.
„Sūneli, Rasytė! Aš čia sužinojau apie nuostabų reabilitacijos centrą Druskininkuose, kaip tik mano spaudimui ir stuburui. Kainuoja tik pustrečio tūkstančio eurų, bet reikia apmokėti iki poryt, nes išgraibstys. Rasytė, tu juk pas mus taupi, visada turi atsidėjus. Sumokėkit, dukryte? Tomuk, tu ją pakontroliuok, o tai ji viską pas save slepia. Bučiuoju!“
Rasos viduje kažkas nukrito ir subyrėjo į šukes. Pustrečio tūkstančio. Lygiai tiek ji buvo sukaupusi mamos reabilitacijai. Anyta sakė „sumokėkit“, net ne „padėkit“, tarsi tai būtų savaime suprantama. Rasa neatsakė, spoksojo į ekraną.
Tomas iš svetainės riktelėjo:
— Girdėjai, ką mama sakė? Reikia pervesti. Rytoj ryte padaryk, kol dar vietų yra.
Rasa atsistojo ir priėjo prie durų.
— Tu rimtai? Tu juk sakei — kiekvienas gyvena iš savo algos. Tavo mama — tavo alga.
Vyras atplėšė žvilgsnį nuo televizoriaus ir pažvelgė į ją kaip į lėtą vaiką.
— Tu lygini mamos sveikatą su kažkokia indaplove? Visai sužvėrėjai?
— Aš lyginu ne sveikatą, o principą, — tyliai atsakė Rasa. — Tu jį nustatei. Aš nemokėsiu. Neturiu laisvų pinigų.
Tomas sučiaupė lūpas, bet nieko nepasakė. Tik po minutės pradėjo kažkam intensyviai rašyti žinutes.
Kitą dieną, šeštadienį, į duris paskambino. Rasa atidarė ir išvydo anytą. Danutė įplaukė į prieškambarį su languotu rankiniu lagaminėliu, kvepėdama sunkiais kvepalais ir apsimestine meile. Ištiesė dėžutę.
— Va, pyragą iškepiau, „Tinginį“, norėjau palepinti. Ko tokia paniurusi?
Rasa atsiminė šitą pyragą — praeitą kartą jo galiojimo laikas buvo pasibaigęs prieš savaitę. Ji padėjo dėžutę ant spintelės.
— Danute, aš suprantu, dėl ko atėjote. Bet sumokėti už reabilitaciją negalėsiu.
Anyta nuėjo į virtuvę nekviesta, atsisėdo, šeimininkiškai pasiėmė puodelį.
— Rasytė, dukryte, tu nesupranti. Čia ne mano užgaida, čia sveikata. Tu privalai padėti vyro motinai. Mes juk šeima. Turime vieni kitiems padėti.
Rasa liko stovėti tarpduryje.
— Kai mano mamai reikėjo pagalbos, jūsų sūnus pasakė: „Tavo giminės — tavo išlaidos“. Ir aš su tuo sutikau. O dabar išeina, kad jūsų šeimai taisyklė neveikia?
Danutė pasikeitė akimirksniu. Meduoliška išraiška nuslinko, atidengdama aštrius skruostikaulius ir šaltas akis.
— Tu ant mano sūnaus šmeižti? Jis berniukas, jis galėjo pajuokauti. O tu, gyvate, džiaugiesi progą radus, kad tik seną moterį į skurdą įvarytum!
Rasa įkvėpė.
— Aš nieko nešmeižiu. Tiesiog kiekvienas gyvena iš savo algos. Tai pasakė jūsų sūnus.
Anyta pašoko, čiupo nuo palangės medinę dėžutę su Rasos papuošalais ir papurtė.
— Žiūrėk, kiek brangenybių! O mamai sveikatai gaila. Ar žinai, Rasa, kas yra atpildas? Jis trenkia per brangiausią. Tavo mama serga — gal tai jau ženklas?
Rasos viduje viskas sustingo. Ji žengė žingsnį ir ramiai paėmė dėžutę.
— Išeikite. Dabar pat.
— Tu mane išmeti? — sucypė anyta. — Na palauk, prisidirbsi. Aš sūnui paskambinsiu, jis tave greitai į vietą pastatys.
Rasa atidarė lauko duris ir tylėdama laukė. Danutė išlėkė į laiptinę, paskutinę akimirką išspjovė:
— Tu man dar krauju apsiprausi, niekše!
Po valandos grįžo Tomas. Rasa išgirdo, kaip raktas piktai žvanga spynoje, trinkteli durys. Vyras įsiveržė į svetainę perkreiptu veidu.
— Tu ką, varyti mamą iki ašarų? Kas tu tokia, kad jai prieštarautum? Tuoj pat pervesk pinigus, aš tau centro numerį atsiunčiau.
Rasa sėdėjo ant sofos, rankos ramiai gulėjo ant kelių.
— Tavo principas: kiekvienas moka už savus. Tai tavo mama. Tavo alga — tu ir moki. Mano pinigų nėra.
Tomas pabalo iš pykčio.
— Tu lygini nelemtą indaplovę ir mamos sveikatą? Tu bedvasė, šalta kalė! Aš tau, reiškia, niekas, jei artimam žmogui centų gaili?
— Tu pats kalbėjai, — tyliai pakartojo Rasa. — Aš nieko neišgalvojau.
— Aš niekada to nesakiau! — suriko vyras. — Tu viską prisigalvojai, tau paranoja. Mes tiesiog pasidalinom išlaidas užgaidoms, o mama yra šventa!
Rasa lėtai išsitraukė telefoną, atidarė ekrano įrašą ir padėjo ant stalo.
— Čia viskas įrašyta. Mūsų pokalbis parduotuvėje ir po to. Pakartok, prašau, iš kieno pinigų, pagal mūsų šeimos konstituciją, turi būti išlaikomas tavo giminaitis.
Tomas sustingo. Pirštai susigniaužė į kumščius. Jis puolė prie telefono, bet Rasa spėjo jį pagriebti pirma.
— Tu mane įrašinėjai?! — sušvokštė jis, bandydamas išplėšti ragelį.
— Nesiartink, — lediniu balsu perspėjo Rasa. — Paskambinsiu policijai. Straipsnis dėl grasinimų ir fizinio smurto tavęs nepuošia.
Jis sustojo per žingsnį, sunkiai kvėpuodamas. Paskui išspjovė:
— Tu pati save be kampo paliksi. Butas bendras, bet aš rasiu būdą tave išmesti be cento. Niekas teisme nepatikės, kad aš tave mušiau. O už mamos jausmų įžeidimą tu dar atsakysi.
Jis nutvėrė nuo kabyklos striukę ir išėjo, trinktelėdamas durimis. Rasa liko stovėti su telefonu rankoje. Tyloje girdėjosi, kaip smilkiniuose tvinksi pulsas.
Šeštadienio rytą Rasa tikėjosi išsimiegoti, bet apie dešimtą į duris paskambino — ilgai, atkakliai. Ji pažvelgė pro akutę ir išvydo tris: Danutę, mošą Ingą, spindinčią ryškiu sportiniu kostiumu, ir jos vyrą Vytautą, stambų vyrą jaučio sprandu. Delegacija atvyko be įspėjimo.
Rasa neatidarė iš karto.
— Išeikite, aš jūsų nekvietusi.
— Atidaryk, nesigėdyk prieš kaimynus! — sucypė Inga ir paspaudė skambutį dar kelis kartus.
Kaimynė iš buto priešais pravėrė duris, pažvelgė sunerimusi. Rasa suprato, kad skandalą surengs tiesiog laiptinėje, ir atidarė. Tą pačią akimirką trijulė įvirto į prieškambarį, nenusiavusi batų.
— Na ką, kale? — Inga įrėmė rankas į šonus. — Mano mama dėl tavęs vos nenumirė, o tu sau ramiai sėdi. Mes tave iš skurdo paėmėm, pasigailėjom, o tu mus purvais drabstai.
Vytautas tylėdamas atsistojo prie išėjimo, užstodamas kelią.
— Sūnus tave išvys, — pritarė Danutė. — Ne tokias laužėm.
— Aš nieko nelaikau, — atsakė Rasa, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. — Aš tiesiog neprivalau mokėti už svetimos moters reabilitaciją pagal jos sūnaus taisykles. Mano mama laukia operacijos, pinigai atidėti jai.
— Mama pas ją! — Inga žengė į priekį. — Tavo mama tegul pati sau užsidirba, o tu gyveni vyro šeimoje, vadinasi, privalai. Kur piniginė?
Ji apsidairė po svetainę, pastebėjo Rasos rankinę ant kėdės ir puolė prie jos. Rasa metėsi skersai kelio, bet Vytautas užtvėrė ją savo stuomeniu.
— Pasitrauk, — tyliai tarė Rasa. — Tai mano rankinė.
Inga jau buvo atsegusi užtrauktuką ir įkišusi ranką vidun.
— Pati negali — mes padėsim. Dabar rasim kortelę, nubėgsim iki bankomato.
Rasa truktelėjo, bet Vytautas čiupo ją už dilbio ir nustūmė ant sofos. Akyse patamsėjo iš įniršio. Rasa nešaukė — ji išsitraukė telefoną, bakstelėjo vaizdo įrašymo mygtuką ir garsiai, aiškiai ištarė:
— Skambinu policijai. Baudžiamojo kodekso šimtas šešiasdešimt penktas straipsnis — savavališkas įsibrovimas į būstą. Jūs įsibrovėte be mano sutikimo. Šimtas septyniasdešimt aštuntas — vagystė. Inga, tu dabar bandai pagrobti mano pinigus. Vytautai, tu esi bendrininkas. Viską filmuoju.
Inga sustingo su pinigine rankoje ir atsisuko į kamerą. Danutė aiktelėjo.
— Tu mus filmuoji, išgama? Tuoj pat išjunk!
— Išjungsiu, jei tuoj pat paliksite butą, — Rasa kalbėjo aiškiai, nenuleisdama telefono. — Priešingu atveju įrašas keliauja į komisariatą. Turiu įrašytą pasikėsinimą atvirai pagrobti. Pažiūrėsim, kiek duoda už grupinį įsibrovimą.
Vytautas išblyško ir atsitraukė per žingsnį. Inga sviedė piniginę ant grindų.
— Kad tu prasmegtum! Tomai, koks tu kvailys, kad vedei šitą gyvatę.
Ji išlėkė iš buto, iš paskos nuskubėjo Vytautas. Danutė trumpam užtruko, piktdžiugiškai šypsodamasi:
— Tai dar ne pabaiga. Rytoj ateis apylinkės inspektorius — pasakysim, kad tu mane mušei. Tada pamatysim, kuo patikės.
Rasa užvėrė duris, parėmė jas spintele ir pritūpė. Širdis daužėsi kažkur gerklėje. Ji suprato, kad kelio atgal nebėra.
Naktį Rasa nemiegojo. Vyras negrįžo — matyt, nakvojo pas mamą. Butas atrodė svetimas ir priešiškas. Rasa atsikėlė, nuėjo į kambarį, kurį Tomas vadino darbo kambariu, ir įjungė stalinę lempą. Apatiniame stalo stalčiuje gulėjo segtuvai su dokumentais — ji niekada ten nelindo, manydama, kad kiekvienas turi teisę į asmeninę erdvę. Dabar ši taisyklė subyrėjo.
Tarp sutarčių ir išrašų ji rado ploną plastikinį segtuvą su spauduku. Viduje gulėjo sąskaitos išrašai, apie kurių egzistavimą ji nė nenutuokė. Tomo vardu buvo atidarytas indėlis banke, į kurį reguliariai nukeliaudavo sumos, prilygstančios pusei jo algos. Iš tos pačios sąskaitos kas mėnesį buvo pervedami pinigai tam tikrai „Ingai Domantei“ — mošai. Sumos šokinėjo nuo šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų, su pažymomis „remontui“, „pagalba“, „paskola“. Atskirai buvo pridėta paskolos sutartis septyniems tūkstančiams eurų, pagal kurią Inga įsipareigojo grąžinti pinigus per penkerius metus, bet be palūkanų ir be konkretaus grafiko — faktiškai dovana.
Rasa fotografavo kiekvieną puslapį, nejausdama nei piktdžiugos, nei skausmo — tik šaltą aiškumą. Vyras slapta pervedinėjo pinigus savo seseriai, kol atsisakė mesti po pusę už indaplovę ir šaukė, kad kiekvienas gyvena iš savo algos. Jo šeima buvo vientisas organizmas, o ji, Rasa, — išorinis resursas, kurį įpareigojo išlaikyti anytą pagal pirmą reikalavimą.
Ji sudėjo segtuvą atgal į vietą ir iki aušros sėdėjo virtuvėje, žiūrėdama į vieną tašką. Paryčiais priėmė sprendimą.
Pirmadienį Rasa užsirašė konsultacijai pas šeimos teisės advokatę. Laiko nebuvo daug, ji išsirinko specialistę su gerais atsiliepimais. Kabinetas buvo Kauno senamiestyje, sename name su aukštomis lubomis. Advokatė, Irena Vaitkevičienė, pasirodė esanti liesa maždaug penkiasdešimties metų moteris aštriu žvilgsniu ir tyliu balsu. Rasa išdėstė viską: atskirą biudžetą, vyro frazę, giminaičių įsiveržimą, pervedimus mošai, grasinimus. Irena klausėsi nepertraukdama, dėjosi pastabas.
— Pagal Civilinį kodeksą, — prabilo ji, — jūs neprivalote išlaikyti anytos. Tai tiesioginė jos vaikų prievolė, trečioji knyga, du šimtai penktas straipsnis. Santuokos metu įsigytas butas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau slaptos vyro sąskaitos ir pervedimai, apie kuriuos nežinojote, suteikia pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant turtą — tai Civilinio kodekso trečiosios knygos šimtas septynioliktas straipsnis. Vaizdo įrašas su bandymu atimti piniginę ir grasinimais — pagrindas pareiškimui policijoje. Jei viskas pasitvirtins, jo giminaičiams gresia atsakomybė, o jums tai padės apriboti jų patekimą į butą.
Tą akimirką Rasos telefonas suskambo. Ekrane iššoko „Tomas“. Rasa pažvelgė į advokatę, ši linktelėjo. Rasa įjungė garsiakalbį.
— Klausau.
— Jei rytoj pas mamą pinigų nebus, gali negrįžti, — sušnypštė vyras. — Aš jau spyną užsisakiau. Nešdinkis iš mano buto.
Irena greitai užrašė ant lipnaus lapelio: „BK 145 str. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, galimai dar ir išvarymas — fiksuokite“. Rasa atsakė ramiai:
— Išgirdau. Viso gero.
Ir padėjo ragelį.
Advokatė pasidėjo rašiklį.
— Jis jums ką tik davė kozirį. Fiksuokite visus pokalbius. O dabar prie esmės: jūs neturite pasiduoti. Štai veiksmų planas. Pirma, rašote pareiškimą policijai dėl neteisėto įsibrovimo ir pasikėsinimo pagrobti. Antra, pateikiate ieškinį dėl turto padalijimo, atsižvelgiant į slaptas lėšas. O kol kas net negalvokite išeiti iš buto — tai bus laikoma savanorišku atsisakymu. Ir taip, spyną pasikeiskite pati.
Rasa pajuto, kaip viduje kažkas išsitiesė. Ji išėjo iš kabineto su segtuvu rankose ir su jausmu, kad turi atramą.
Grįžusi namo, ji nelaukė. Duris atrakino savo raktu. Svetainėje sėdėjo vyras, Danutė, Inga ir Vytautas. Jie aiškiai jos laukė. Ant žurnalinio staliuko stovėjo neplauti puodeliai, tvyrojo cigarečių dūmų kvapas — Tomas rūkė, nors anksčiau to niekada nedarė.
— Na ką, apsisprendei? — Tomas atsilošė krėsle. — Pinigus ant stalo, arba nešdinkis. Spyną jau užsisakiau, rytoj įdės.
Inga piktai šyptelėjo. Danutė pridūrė:
— Rasytė, nekvailiok. Sumokėk už reabilitaciją, ir mes pamiršime tavo išsišokimus.
Rasa priėjo prie stalo, nusiėmė rankinę, šalia pasidėjo segtuvą.
— Aš sumokėsiu už reabilitaciją. Tuoj pat. Kaip tu ir prašei.
Anyta pražydo:
— Matai, reikėjo tik paspausti!
Rasa pakėlė ranką:
— Bet pirmiausia noriu, kad tu, brangusis, pasirašytum šitą susitarimą dėl turto padalijimo. Čia užfiksuota, kad tavo slapti indėliai ir pervedimai Ingai pripažįstami tavo asmenine nuosavybe, ir aš į juos nepretenduoju. Taip pat tu įsipareigoji vienašališkai padengti išlaidas savo mamai ir seseriai. Štai notarinis projektas.
Tomas išplėšė popierius, perbėgo akimis ir išblyško.
— Kokie pervedimai? Iš kur tu žinai?
— Iš segtuvo tavo stalčiuje. Mačiau išrašus. Tu kas mėnesį pervedi Ingai šimtus eurų, kol pats gyveni pagal taisyklę „kiekvienas už save“. O mano pinigai, pasirodo, bendri, jei jais tavo mama disponuoja. Ar aš klystu?
Inga užspringo arbata. Vytautas sušnarpštė. Danutė pašoko.
— Nedrįsk jo šantažuoti!
— Tai ne šantažas, — ramiai paprieštaravo Rasa. — Aš duodu jums pasirinkimą. Arba mes dabar užfiksuojame kiekvieno atsakomybę, arba dokumentai keliauja į teismą, o vaizdo įrašas, kaip Inga rausėsi mano piniginėje, — į policiją. Už reabilitaciją sumokės jūsų sūnus iš savo santaupų. O mano pinigai atiteks mamos gydymui.
Tomas suglamžė popierius ir sviedė į sieną.
— Tu išprotėjai? Nieko aš nepasirašysiu. Aš tave…
Jis žengė link Rasos, bet Inga staiga suspigo:
— Stok! Tomai, ji gi turi įrašą. Vytautai, ji kalbėjo apie policiją! Man lygtinė už tą istoriją su muštynėm, man negalima.
Vytautas pakilo ir paėmė žmoną už alkūnės:
— Inga, tu ką? Mes jai tik pagrasinom.
Inga ištraukė ranką.
— Tu kvailys? Ji mus nufilmavo, kaip mes įsiveržėm. Aš nenoriu į kalėjimą!
Ji užsipuolė brolį:
— Tu sakei, ji avis, darys ką lieps! Spręsk klausimą, man problemų nereikia.
Danutė subruzdo tarp vaikų.
— Tomuk, daryk ką nors!
Tomas sugniaužė kumščius, žvelgdamas į žmoną su neapykanta. Bet Rasa stovėjo tiesiai, priglaudusi segtuvą prie krūtinės.
— Aš nenoriu nieko sodinti, — pasakė ji. — Aš noriu, kad mane paliktų ramybėje. Tu, Tomai, išsikraustai pas mamą. Skyrybas įforminsime civilizuotai. Butą parduosime ir pasidalinsime. Priekaištų dėl tavo pervedimų neturiu, jei pripažįsti juos asmeniniu turtu. O už reabilitaciją moki pats.
Vyras spoksojo į ją, ir ji matė, kaip jo akyse kaunasi įniršis su neišvengiamybės suvokimu. Inga timptelėjo jam už rankovės.
— Sutik, po velnių. Paskui išsiaiškinsim.
Tomas tylėdamas apsisuko ir išėjo į koridorių. Danutė nuskubėjo paskui jį.
— Sūneli, tu kur? O reabilitacija?
Rasa liko svetainėje viena. Tik Vytautas su Inga, pasičiupę striukes, traukėsi prie išėjimo. Inga metė per petį:
— Tu dar pasigailėsi.
Rasa neatsakė.
Praėjo savaitė. Tomas išsikraustė pas mamą, iš pradžių pasiėmė dokumentus ir daiktus, paskui parašė, kad skyryboms paduos pats. Rasa aplenkė ir nunešė pareiškimą į teismą kitą dieną. Vaizdo įrašo kopiją ir slaptos sąskaitos išrašus pridėjo prie ieškinio. Apylinkės inspektoriui ji parašė pareiškimą dėl neteisėto įsibrovimo, bet prašymo kelti bylą nepateikė — tiesiog užfiksavo faktą. Moša daugiau nepasirodė, o anyta liejo pyktį feisbuke, skelbdama įrašus apie „raganą marčią“ ir sugriautą sūnaus gyvenimą. Rasos tai nebeveikė.
Šeštadienį ji sėdėjo virtuvėje su arbatos puodeliu ir žiūrėjo į mokėjimo kvitą už mamos reabilitaciją. Suma pervesta visa, liko tik sulaukti operacijos datos. Telefonas mirksėjo pranešimais — vyras numerį rinko ir vėl numerį rinko. Galiausiai ji pakėlė.
— Tu sugriovei šeimą dėl kažkokių pustrečio tūkstančio! — suriko jis be pasisveikinimo.
Rasa įrašė balso žinutę ir išsiuntė atsakymą:
— Ne, brangusis. Šeimą sugriovė tas, kuris pasakė, kad kiekvienas gyvena iš savo algos. Aš tiesiog pradėjau taip gyventi. Sudie.
Ji paspaudė kontakto blokavimo mygtuką ir padėjo telefoną.
Į duris pasibeldė. Rasa krūptelėjo, bet nuėjo atidaryti. Ant slenksčio stovėjo kaimynė, ta pati, kuri buvo pravėrusi duris vizito metu. Rankose ji laikė obuolių pyragą.
— Rasa, aš čia iškepiau, nutariau pavaišinti. Ir jūs nesijaudinkite, mes su vyru viską girdėjom. Jūs viską teisingai padarėt. Ir dar — išsikvieskite meistrą, pasikeiskite spyną. Aš jau saviškiam paskambinau, jis gali tuoj pat ateiti. Nemokamai, kaimyniškai.
Rasa pajuto, kaip prie gerklės pakyla gumulas. Ji paėmė pyragą ir nusišypsojo.
— Ačiū, Veronika. Tuoj paskambinsiu.
Ji grįžo į virtuvę, nusiėmė vestuvinį žiedą ir padėjo ant stalo. Po juo liko plonas baltas ruoželis nuo ilgo nešiojimo. Rasa patrynė pirštą, suprasdama, kad žymė išnyks negreitai. Bet tai nebuvo baisu. Svarbiausia, kad laukė mamos operacija ir jos pačios ramus, niekam neatskaitingas gyvenimas.
Už lango šlamėjo gegužė, o vėjas atnešė žydinčių obelų kvapą. Istorija baigėsi. Prasidėjo kita.
