Mama prie veidrodžio sukinėjosi jau gerą pusvalandį.
Mėlyna suknelė. Ne, per daug iškilminga.
Pilka. Per niūri.
Galų gale apsistojo ties balta palaidine – ją vilkėjo tik per Kūčias, bet šiandien atrodė tinkamiausiai.
Su būsima anyta susipažinti – ne pyragai.
Aš gulėjau lovoje su temperatūra, smilkinius spaudė, o gerklę tarsi švitriniu popieriumi kas nors būtų perbraukęs. Kosėjau kas penkias minutes.
– Aš pati nueisiu, nieko tokio, – pasakė mama, nors pamačiau, kaip virptelėjo jai lūpa.
– Tu neprivalai.
– Privalau. Dėl tavęs.
Ir išėjo.
Restoranas buvo pačiame Vilniaus senamiesčio centre. „Šermukšnių“ restoranas – baltos staltiesės, krištolinės taurės, kainos, nuo kurių darosi silpna. Ten mama atsisėdo prie staliuko ir laukė.
Rasa atvažiavo ne viena. Su abiem seserimis – Dalia ir Aukse. Trys moterys, dvelkiančios brangiais kvepalais, su tokia eisena, tarsi visas grindinys joms priklausytų.
– Na, susipažinkime, – tarė Rasa, net neatsisėdusi. Ji iškart čiupo meniu, tarsi tai būtų varžybų programa. – O čia neblogas pasirinkimas. Merginos, ką užsisakysim?
Ir prasidėjo.
– Omarų, prašom. Keturių porcijų.
– Iš jūros gėrybių lėkštę. Karališkąją.
– Steikų. Marmurinių. Su triufelių padažu.
– O kokteilių? „Belvederio“ su greipfrutais. Po du. Ne, po tris.
Mama žiūrėjo į meniu ir jautė, kaip šąla pirštai. Kai atėjo jos eilė, ji tyliai ištarė:
– Man Cezario salotų, ačiū.
Rasa pakėlė antakį, bet nieko nepasakė. Tik šyptelėjo. Taip šypsosi žmonės, kurie mato svečią, netyčia užklydusį ne pro tas duris.
Kitos dvi valandos buvo tikra kančia.
Mama beveik nekalbėjo. Bandė porą kartų ką nors pasakyti apie orą, apie miestą, bet Rasa tik linktelėdavo ir vėl nukreipdavo žvilgsnį į seseris. Jos šnekėjosi apie keliones į Tenerifę, apie Dalios vyrą, kuris nupirko naują BMW, apie kažkokį kaimyną, kuris „tokia pati paprasta publika“. Mama sėdėjo prie staliuko kaip paveikslėlis ant sienos. Matoma, bet nereikalinga.
Omarų kiautai kaupėsi lėkštėse. Padažo dėmės ant baltos staltiesės atrodė kaip sumušimai. Kokteiliai tirpo stikluose.
Kai atėjo laikas atsiskaityti, padavėjas padėjo sąskaitą ant staliuko krašto. Rasa žvilgtelėjo į ją, paskui į mamą.
– O, 950 eurų. Nuostabu. Pagal tradiciją, pirmą pažintinę vakarienę apmoka jaunosios mama. Ar ne taip, merginos?
Dalia sukikeno.
– Būtent, – pridūrė Auksė ir ėmė segtis palto sagas.
Mama pažiūrėjo į skaičių. Pajuto, kaip kažkur pilvo apačioje susisuka ledinis kamuolys.
– Aš… atsiprašau, bet aš negaliu. Aš neturiu tokios sumos.
– Kaip tai neturi? Juk jūs dirbate?
– Dirbu, bet… čia beveik mano mėnesio atlyginimas.
Rasa atsiduso. Tokiu giliu, nusivylusiu atodūsiu.
– Nuostabu, – ištarė ji. – Mano sūnus ves merginą, kurios motina nesugeba net padorios vakarienės apmokėti.
Mama pabandė kažką paaiškinti, bet balsas užlūžo. Trys moterys pakilo nuo staliuko. Ir tada Rasa padarė tai, ko mama negalėjo pamiršti dar ilgai – ji nusiėmė servetėlę nuo kelių, nusviedė ant staliuko tiesiai ant omarių kiautų ir pasakė:
– Sėkmės.
Ir išėjo.
Mama sėdėjo viena. Prie staliuko, nukrauto tuščiais indais. Pro langą matėsi, kaip trys moterys įsėda į taksi ir išvažiuoja. Jų juoko dar buvo girdėti – tas garsas dar ilgai skambėjo ausyse.
Tada ji apsiverkė.
Ne tyliai, o taip, kaip verkia žmogus, kuriam ką tik kas nors išrovė paskutinį orą iš plaučių.
Skambutis.
Aš pakėliau ragelį ir išgirdau:
– Egle…
Ne, ne balsą. Verksmą.
– Mama? Kas atsitiko?!
Ji negalėjo kalbėti. Tik šnopavo ir kartodavo „atleisk, atleisk“. Aš išgirdau restorano šurmulį fone, padavėjos balsą, kažkieno tolimą juoką.
Temperatūros stulpelis rodė 38,9, bet aš išlipau iš lovos. Užsimoviau pirmus pasitaikiusius džinsus, apsivilkau močiutės megztinį, nors kūnas degė, ir išėjau į naktį.
Restorane radau mamą vieną. Prie staliuko priėjau ir pamačiau sąskaitą. 950 eurų. Ir taip pat pamačiau lėkštes. Riebalų dėmes. Kriaukles.
– Apmokėsiu, – pasakiau padavėjui, kuris stovėjo netoliese su tokiu veidu, tarsi pats būtų kaltas.
– Atsiprašau, – tyliai tarė jis. – Jos elgėsi šlykščiai. Niekada to nemačiau.
Apmokėjau.
Paskutinius pinigus iš taupomojo – tuos, kuriuos laikiau savo vestuvinės suknelės fondui. Nusivedžiau mamą namo, paguldžiau į lovą, užklojau antklode, ir tada pati nugriuvau šalia.
Ir visą naktį žiūrėjau į lubas.
Kažkas manyje persirito. Kaip pertrauktas jungiklis.
Trys metai.
Tris metus Rasa su seserimis ateidavo į mūsų namus per kiekvieną šventę. Kūčios? Prašom. Rasos šeima – visa. Velykos? Aišku, ateisim. Joninės sode? Jūs kepsite šašlykus? Puiku.
Ir jos ateidavo.
Visuomet tuščiomis rankomis.
Visuomet su geriausiu apetitu.
Per Kalėdas mama kepdavo kalakutą. Aš darydavau šakočio gabalėlius, silkę su grybais, balandėlius. Rasa visuomet pasiimdavo maisto su savim – „sūnui, jis taip mėgsta jūsų patiekalus“. Dalia irgi. Auksė irgi. Ir niekuomet, nė karto, jos nepasakė „ačiū“. Neatsinešė nė butelio vyno. Nė saldainių dėžutės.
Tarsi mes būtume jų asmeninis maitinimo punktas.
Ir dabar šitaip su mama?
Kitą rytą aš pradėjau skaičiuoti.
Atsiverčiau sąsiuvinį ir surašiau kiekvieną šventę per trejus metus. Kalakutas – 110 eurų. Šakočio ingredientai – 25 eurai. Šašlykai per Jonines – 85 eurai. Kumpis per Velykas. Obuolių pyragas. Mišrainė. Ir taip toliau.
Paskui prisiminiau, kad mama dar ją veždavo į svečius, kai Rasos automobilis sugesdavo. Ėmiau prie sąrašo pridėti benzino išlaidas.
Gavosi daug.
Galų gale, kai surašiau paskutinį skaičių, pamačiau sumą: 2850 eurų.
Tada atsidariau kompiuterį.
Radau nuotraukas iš mūsų šeimos albumų. Kalėdų rytas – Rasa su dviem lėkštėmis abejose rankose. Velykos – Dalia, pjaunanti kumpį. Joninės – Auksė su pilnu indu plastikinių dėžučių, išsiruošusi namo.
Pasirinkau geriausius kadrus.
Po kiekviena nuotrauka prirašiau: „Kalėdų vakarienė, kaina 110 Eur.“, „Kumpio pjaustymas, 45 Eur.“, „Maisto išsinešimas, 70 Eur.“
Gale prisegiau tos baisios vakarienės restorane sąskaitos kopiją. 950 eurų.
Pavadinau šį dokumentą: „Sąskaita parazitams“.
Ir tada sužinojau, kad ateinantį penktadienį Rasa jos sode rengia „Rožių mylėtojų“ klubo susirinkimą. Ateis aštuoniolika damų. Visos su skrybėlėmis, visos prie šampano taurių.
Siuntą išsiunčiau kurjeriu.
Iš išorės – prabangi dėžutė, perrišta auksiniu kaspinu. Viduje – pigiausi, riebaluoti cepelinai iš turgaus palapinės, jau pravėsę, su česnakiniu padažu, nuo kurio kvapas toks, kad net kaimynai užuostų. Ir aplankas. O jame – „Sąskaita parazitams“.
Nurodžiau pristatyti 14:30. Pačiame susirinkimo įkarštyje.
Vėliau man pasakojo viena pažįstama, kuri ten buvo.
Kurjeris atvyko, kai damos kaip tik gurkšnojo prosecco ir aptarinėjo naujas trąšas rožėms. Rasa nušvito – „o, dovana!“ – ir liepė atidaryti čia pat, prieš visas. Ji tikėjosi kažko išskirtinio. Gal iš Milano? O gal iš Paryžiaus?
Kai ji atplėšė kaspiną, pirmas dalykas, kuris trenkė į nosį, buvo česnako kvapas.
Paskui ji ištraukė aplanką.
– Kas čia? – nusijuokė, bet juokas greitai užlūžo.
Pirmame lape buvo užrašyta: „Sąskaita parazitams“.
Toliau – nuotraukos.
Štai ji, Rasa, su milžiniška lėkšte per mūsų Kūčias. Štai Dalia, pjaunanti kumpį. Auksė, kraunanti maistą į dėžutę.
Ir datos. Ir kainos.
Ir pabaigoje – 950 eurų sąskaita, apvesta raudonai.
Damų veidai pamažu keitėsi. Iš susidomėjimo – į nejaukumą. Iš nejaukumo – į ledinę tylą.
Kažkas iš jų garsiai perskaitė: „Kalėdinė vakarienė – 110 Eur. Svečio indėlis – 0 Eur.“
Rasa išbalo.
Jos rankos, laikiusios taures ir ką tik dalijusios komplimentus, pradėjo drebėti.
– Tai… tai šmeižtas! – sušuko ji.
Bet nuotraukos buvo tikros.
Damos ėmė šnabždėtis. Viena iš jų, pamačiusi Rasą, pilnomis rankomis grūdančią maistą po stalu, tarsi slėptų, bjauriai prunkštelėjo. Kita tyliai pasakė: „Tai tavo anyta? O Dieve.“
Rasa pačiupo aplanką, čiupo dėžutę su cepelinais, bet padažas išsiliejo ant baltos staltiesės. Riebalai. Gėda. Viskas viename.
Per tris minutes ji prarado dešimt metų kurtą reputaciją.
Jos sodo karalystė sugriuvo.
Po valandos suskambo mano telefonas.
– Egle, tu išprotėjai! – klykė Rasa. – Kaip tu drįsai mane taip pažeminti?! Aš tave į teismą paduosiu!
Aš gulėjau lovoje, vis dar su kosuliu, bet šįkart šypsojausi.
– Už ką, Rasa? Už tai, kad išsiunčiau tau tiesą?
– Tai buvo mano privatus gyvenimas!
– Mūsų Kūčių stalas irgi buvo privatus. Bet tu ten elgeisi kaip kiaulė. Tris metus. Ir dar palikai mano mamą vieną verkti prie staliuko su 950 eurų sąskaita už tavo omarus.
– Aš…
– Tylėk. – Mano balsas tapo aštrus. – Tu dabar padarysi du dalykus. Pirma, pervesi 950 eurų man į sąskaitą. Antra, niekada, jau niekada gyvenime neperžengsi mūsų namų slenksčio.
– Bet mano sūnus…
– Tavo sūnus myli mane, ne tavo manieras. Jei nori matytis – susitiksite kavinėje. Kiekvieną kartą mokėsite patys.
Ji dar bandė rėkti, grasino, prakeikinėjo, bet aš išgirdau tik vieną – jos balsas lūžo. Nes ji suprato, kad nebeturi jokių svertų. Kad visi jos draugės jau matė nuotraukas. Kad ji tapo anekdotu.
Kitą rytą atėjo pranešimas iš banko.
Gauta: 950 eurų.
Atsiguliau ant pagalvės, o mama įėjo į kambarį su arbatos puodeliu. Ji atrodė ramesnė. Pirmą kartą per savaitę.
– Pervedei, – pasakiau.
Ji nieko neatsakė. Tik pabučiavo man į kaktą, o jos rankos kvepėjo čiobreliais.
Pro atvirą langą sklido lietaus kvapas. Būgnijo į palangę. Aš užmerkiau akis.
Kitą kartą, kai Rasa norės omarių, tegu moka pati. Mūsų stalas jai uždarytas. Amžiams.
