Mindaugas išdygo prie pat kavinės durų, lyg būtų stovėjęs ten visą amžinybę, žvarbų spalio vakarą. Rasa ką tik baigė pamainą, mintyse jau ragavo karštą arbatą su imbieru ir svajojo apie tylą. Vietoj tylos gavo vyrą su akmeniniu veidu.
— Labas, — tarė ji, užsisegdama striukę. — Kokiais likimais? Tu gi niekad manęs nepastinki.
— Klausyk čia, — Mindaugas net nepasveikino. — Rytoj rašai pareiškimą. Išeini iš darbo. Ir važiuoji pas mano mamą į kaimą, į Panemunę. Slaugysi.
— Ką slaugysi? — Rasa pakreipė galvą, tarsi būtų ne taip išgirdusi.
— Mano motiną. Ji visai subyrėjo, pati supranti. Reikia žmogaus namuose. Nutarta.
Ji tylėjo, stebėdama jį taip, lyg vyrui ant kaktos būtų užsidegusi švieslentė su naujienomis. Nutarta. Ne „galim aptarti“, ne „prašau tavęs“. Nutarta, kaip antspaudas dokumente.
— Įdomu, — nutęsė Rasa. — O manęs paklausti niekas nesugalvojo?
— O ko čia klausti? — Mindaugas trūktelėjo pečiais. — Tu žmona. Čia šeimos reikalas. Čia neklausia, čia daro.
— Šeimos, — pakartojo ji susidomėjusi. — Vadinasi, mano šeima — tai lagaminas ir autobusų tvarkaraštis.
— Neironizuok, — jis susiraukė kaip nuo rūgštaus obuolio. — Tu visada pradedi žaisti žodžiais. Pasakiau žmogiškai. Važiuosi — ir taškas.
Rasa persimetė rankinę ant kito peties. Viduje viskas virė, bet išorėje ji laikėsi ramiai, beveik švelniai. Kantrybė — brangus daiktas, ir eikvoti ją prie kavinės durų nesinorėjo.
— Mindaugai, gal ne gatvėj, — ramiai tarė ji. — Grįši namo — pasikalbėsim. Arbatos išsivirsim. Tu apskritai valgei?
— Neturiu laiko arbatoms, — jis jau žiūrėjo į telefoną, į laikrodį, kažkur pro ją. — Turiu reikalų. Aš tau svarbiausią pasakiau, tu išgirdai. Vakare būsiu.
— O detalės? — ji šyptelėjo. — Adresas, pavyzdžiui. Aš juk pas tavo mamą nesu buvus nė karto.
— Paskui, paskui, — jis numojo ranka ir nužingsniavo šalin, neatsigręždamas, lyg būtų užvėręs klausimą amžiams.
Rasa liko stovėti, žiūrėdama jam į nugarą. Net ne pyktis — nuostaba. Kaip žmogus, gyvenęs su ja po vienu stogu ne vienerius metus, galėjo nuspręsti, kad jos gyvenimas — tai daiktas, kurį galima perstatyti iš lentynos į lentyną.
— Na tik pamanyk, — pasakė ji garsiai sau pačiai. — „Važiuosi — ir taškas“.
Ji atsiduso ir nuėjo į „Iki“ parduotuvę. Duona, sūris, kažkas prie arbatos. Galva reikalavo paprastų, aiškių veiksmų, kur pati renkiesi batoną.
Prie vaisių skyriaus ji ir susidūrė su Aušra — jos kabinete sėdėjo nugara į nugarą ir žinojo viena apie kitą net tai, ko žinoti nenorėjo.
— O, ką matau! — Aušra stūmė vežimėlį, prikrautą taip, lyg ruoštųsi apgulčiai. — Rasa, gelbėk mane, aš tuoj gulsiuos čia pat, prie apelsinų.
— Kas nutiko?
— Kas nutiko, — prunkštelėjo Aušra. — Namie nutiko. Skalbyklė trečia diena varva, vaikas iš darželio parsinešė slogą, vyras sėdi ir stebisi, kodėl vakarienė pati savęs neišverda. Aš kaip voverė rate, tik ratas dar ir kvadratinis.
— Užjaučiu, — nusišypsojo Rasa. — Pas mane irgi naujienos. Šviežios, karštos.
— Na?
— Mindaugas pasitiko prie darbo. Liepė išeiti iš darbo ir važiuoti į kaimą. Slaugyti jo motinos.
Aušra sustabdė vežimėlį taip staigiai, kad konservų skardinė vos neiššoko.
— Palauk. Liepė? Tiesiai liepė?
— Tiesiai. „Važiuosi — ir taškas“.
— O tu jam ką?
— O aš jam nieko, — Rasa gūžtelėjo pečiais. — Stovėjau ir gėrėjausi, kaip žmogus vienu sakiniu išbraukia mano gyvenimą.
— Taip, stop, — Aušra primerkė akis. — O pas jo motiną, ką, daugiau nieko nėra? Vaikų dar yra?
— Yra. Sesuo. Dalia.
— Sesuo-o, — nutęsė Aušra su tokia mina, lyg jai būtų atskleista visatos paslaptis. — Vadinasi, jo motina turi tikrą dukrą. O slaugyti turi marti. Teisingai suprantu?
— Visiškai teisingai.
— Rasa, jis tau svetimą problemą užmovė ant sprando kaip šiukšlių maišą! — Aušra suplojo rankomis. — Čia gi ne tavo tėvai. Čia jo. Ir sesers. O kraštinė — tu. Patogiai įsitaisė.
— Patogiai, — sutiko Rasa. — Aš irgi pagalvojau: kaip miela, kai meilė tėvams baigiasi būtent ten, kur prasideda asmeninis patogumas.
— Oi, moki tu pasakyti, — krenkštelėjo Aušra. — Klausyk, o tu ką, tikrai važiuosi?
— Ar aš, tavo nuomone, panaši į lagaminą be rankenos?
— Ne.
— Na va, ir aš manau, kad ne, — Rasa įsidėjo į krepšelį citrinų tinklelį. — Važiuosiu aš nebent arbatos. Ir grįšiu.
Namuose buvo tylu ir gera iki tos akimirkos, kai suskambo telefonas. Ekrane iššoko mošos vardas. Rasa sekundę pažiūrėjo į jį, paskui vis dėlto atsakė — smalsumas nugalėjo.
— Rasyt, brangioji! — Dalios balsas liejosi kaip sirupas, net dantis skaudėjo. — Oi, kaip aš džiaugiuosi! Mindaugas man viską papasakojo! Tu pas mus auksinė, tikras perliukas!
— Sveika, Dalia. Ir kuo gi aš auksinė?
— Na kaip gi! Tu važiuosi pas mamą, padėsi! Aš tiesiog ramiai atsikvėpiau, tu neįsivaizduoji. Pas mane gi vaikai, darbas, namai, aš plyštu per pusę, tiesiogine to žodžio prasme.
— Palauk, — švelniai pertraukė Rasa. — Tau Mindaugas pasakė, kad aš jau važiuoju?
— Žinoma, pasakė! Pasakė, viskas nutarta, tu rytoj išeini iš darbo ir susiruoši. Rasyt, tu tokia atsakinga, ne tai kad kai kurie.
— Dalia, — ji beveik nusišypsojo. — Man nepatogu tave liūdinti tokį šviesų vakarą. Bet aš niekur nevažiuoju.
Kitame gale pakibo tyla.
— Kaip… kaip tai nevažiuoji? — mošos balsas iškart sudžiūvo. — Mindaugas gi sakė…
— Vyras daug ką sako. Jis, pavyzdžiui, dar pernai pažadėjo lentyną pakabinti. Lentynos nėra iki šiol. Tai ir čia taip.
— Rasyt, na ką tu! — Dalia užsikalbėjo greitakalbe. — Čia gi mama! Jai pagalba reikalinga! Kas, jei ne tu?
— Iš tiesų, kas, — susimąsčiusi tarė Rasa. — Štai, pavyzdžiui, tikra dukra. Į galvą neatėjo?
— Aš?! Pas mane šeima! Pas mane vaikai! Pas mane namai visi ant manęs!
— O pas mane, išeina, nei šeimos, nei namų, nei darbų. Patogi aš, Dalia. Tiesiog dovana.
— Tu iškraipai žodžius!
— Aš tiesiog klausau ir atpasakoju, — ramiai atsakė ji. — Gerai, neužlaikysiu tavęs. Bučiuoju mamą. Už akių.
Ji padėjo ragelį ir iškvėpė. Į duris pasisuko raktas — grįžo Mindaugas. Atėjo į virtuvę, driokstelėjo ant kėdės, prisitraukė lėkštę, kurią ji buvo pasilikusi sau.
— Valgyt yra? — burbtelėjo jis, jau kapstydamas šakute.
— Tau jau padėta, kaip matai.
Jis valgė godžiai, greitai, barstydamas trupinius, nežiūrėdamas į ją. Paskui atstūmė lėkštę, nusišluostė burną rankovės išore ir, jos didžiulei nuostabai, atsistojo ir nuėjo į miegamąjį. Rasa išgirdo, kaip sugirgždėjo spintos durys.
— Mindaugai? — ji žvilgtelėjo į kambarį. — Ką tu darai?
— Padedu, — jis dalykiškai traukė jos megztinius ir krovė į atverstą ant lovos lagaminą. — Tau juk reikia susiruošti. Aš geras vyras, daiktus tau sudedu. Įvertink.
— Įvertink, — aidu atkartojo Rasa, atsirėmusi į staktą. — Aš nieko nesakiau, kad važiuoju.
— O ką čia sakyti? — jis neatsisuko, toliau grūdo palaidines. — Reikalas nutartas. Aš jau visiems pasakiau. Mamai pasakiau. Daliai pasakiau. Dabar per vėlu eiti atgal, žmonių vesti negalima.
— Žmonių, — tyliai pakartojo ji. — O mane, vadinasi, vesti — tai normalu.
— Nepradėk, — jis pagaliau atsisuko, rankose — jos mėgstamiausias šalikas. — Tu amžinai dramą kurianti. Kas čia tokio? Pagyvensi, paslaugysi. Tau nesunku, o žmonėms pagalba.
— Žinai, — Rasa sukryžiavo rankas, žiūrėdama į augančią daiktų krūvą lagamine. — Kuo daugiau tu dedi, tuo įdomiau man darosi.
— Na va, — jis pražydo, savaip supratęs viską. — Jau įdomu jai. Sakau gi — apsiprasi.
Į duris paskambino. Ant slenksčio stovėjo Tomas — Mindaugo draugas, ramaus būdo vyras su sunkiu, dėmesingu žvilgsniu. Jis peržengė slenkstį, pamatė atverstą lagaminą ir susiraukė.
— Jūs kur? — paklausė jis. — Atostogaut, ar ką?
— Neatspėjai, — tarė Mindaugas, išeidamas į koridorių ir pliaukšteldamas draugui per petį. — Rasa važiuoja pas mano mamą. Į kaimą. Slaugyti.
Tomas pervedė žvilgsnį į Rasą. Ta stovėjo ramiai, su silpna šypsena.
— Tai tiesa? — paklausė jis jos.
— Tai Mindaugo planas, — atsakė Rasa. — Aš šitam plane, kaip matai, tik lagaminas. Savo sutikimo neišreiškiau. Nei žodžiu, nei linktelėjimu, nei mirksniu.
Tomas lėtai atsisuko į draugą.
— Mindaugai. Išeinam.
Jie išėjo į virtuvę. Rasa nesislėpė — stovėjo šalia, jai net smalsu buvo.
— Ką tu darai? — tyliai pradėjo Tomas. — Čia tavo tėvai. Ir tavo sesers. Kodėl žmona turi viską ant savęs tempti?
— O kam dar? — Mindaugas išskėtė rankas. — Dalia užsiėmus, pas ją vaikai. Aš dirbu. Rasa — vienintelis laisvas žmogus.
— Laisvas, — Tomas papurtė galvą. — Ji ne laisva, ji pas tave kraštinė. Aš tau kaip žmogus, kuris šeimą nuo vaikystės tempė, sakau: taip negalima. Aš brolį su seserim auginau, žinau, kas yra rūpestis. Rūpesčio neįsakinėja. Jo pats imiesi.
— Oi, prasidėjo, — Mindaugas susiraukė. — Šventasis atsirado. Pas tave savas gyvenimas buvo, pas mane — savas. Sakau — važiuoja, reiškia važiuoja.
— Tai tavo mama, Mindaugai, — tvirtai pakartojo Tomas. — Tavo kraujas. Nori padėti — sėsk ir padėk pats. Arba su seserim dalinkitės. O neverskit ant tos, kuri apskritai iš šalies atėjo.
— Ji žmona! — Mindaugas pakėlė balsą. — Žmona — tai ne šalis! Tai šeima! Kur paėmei — ten ir turi kinkytis!
— Kur paėmei, — susimąsčiusi ištarė Rasa iš koridoriaus. — Mindaugai, aš tau ne arklys kinkytis. Ir ne dulkių siurblys, kad kampe stovėčiau iki pareikalavimo.
— Patylėk! — riktelėjo jis. — Be tavęs išsiaiškinsim.
Tomas pažiūrėjo į jį.
— Kvailys tu, Mindaugai, — pasakė jis paprastai. — Ir nesigydai.
Ir, linktelėjęs Rasai, išėjo.
Kai durys užsidarė, Rasa nuėjo į kambarį ir surinko mošą. Jai staiga tapo išties įdomu prisikasti prie esmės.
— Dalia, labas dar kartą. Turiu klausimą. Jei visi taip rūpinatės mama, pasakyk, ką tu pati esi pasiruošusi dėl jos padaryti?
— Aš? — Dalia vėl įsitempė. — Aš pinigus siųsiu. Reguliariai. Tai, tarp kitko, irgi rūpestis, ir nemažas.
— Nuostabu, — atgijo Rasa. — Ir kiek gi?
— Šimtą eurų, — išdidžiai pranešė Dalia. — Kiekvieną mėnesį. Tai, žinok, ne kiekvienas gali.
Rasa neišlaikė ir nusijuokė — skardžiai, nuoširdžiai.
— Šimtą eurų, — pakartojo ji pro juoką. — Dalia, tu rimtai? Šimtas eurų per mėnesį už tai, kad mesčiau viską ir persikelčiau gyventi į svetimus namus. Karališkas apsikeitimas. Tiesiog dosnumo viršūnė.
— O kas juokingo?! — užsiplieskė Dalia. — Pinigai ant kelio nesimėto!
— Būtent, — pasakė Rasa, nusijuokusi. — Mano metai irgi nesimėto. Ačiū, Dalia, tu man labai padėjai. Dabar jau tiksliai žinau jūsų rūpesčio kainą. Lygiai šimtas eurų.
Ji padėjo ragelį.
Mindaugas stovėjo tarpduryje, patenkintas savimi.
— Na va, — jis parodė į lagaminą. — Viskas tilpo. Didelis lagaminas, patogus. Aš šaunuolis.
— Tu šaunuolis, — linktelėjo Rasa.
Ir staiga nuėjo į sandėliuką, ištraukė iš ten du didžiulius krepšius ir ėmė dalykiškai krauti ten likusius drabužius.
— Kam tiek daug? — nustebo Mindaugas. — Tu ką, visam laikui išvažiuoji?
— O tu kaip galvojai, — atsakė ji, neatsisukdama. — Jei jau važiuoti, tai su užmoju.
Ir jam krūtinėje sušilo: sutiko. Žmona sutiko. Jis juk žinojo — tvirtumas visada laimi. Jis žiūrėjo, kaip ji kemša krepšius, ir mintyse save glostė per galvą.
Rytą Mindaugas pabudo puikios nuotaikos. Jis tampėsi po butą kaip gyvenimo šeimininkas ir vis žvilgčiojo į sudėtus prie durų daiktus.
— Nepamiršk, — pasakė jis, srėbdamas kavą. — Mama jau tavęs laukia. Lovą tau paklojo, atskirą. Pasistengė. Tu paskambink jai, padėkok, ar ką.
— Paskambinsiu, — linktelėjo Rasa ir išties surinko anytą.
— Laba diena, — pasakė ji ramiai. — Čia Rasa. Ačiū jums už lovą, kurią paruošėte. Labai dėmesinga iš jūsų pusės.
— O ką tu, mieloji, — apsidžiaugė anyta. — Aš jau ir kambarį sutvarkiau, ir vietą atlaisvinau. Tu atvažiuok, atvažiuok. Pagalbos oi kaip reikia. Grindys, daržas, po namus visokie darbai.
— Suprantu, — tarė Rasa. — Dar kartą ačiū už lovą.
— Tai kada tavęs laukti?
— Ačiū už lovą, — pakartojo Rasa su šypsena ir atsisveikino.
Anyta liko patenkinta — padėkojo, vadinasi, važiuoja.
Mindaugas, girdėjęs pokalbį, tiesiog nušvito.
— Matai, kaip viskas gerai, — pasakė jis. — Visi patenkinti. Aš juk sakiau.
— Visi, — sutiko Rasa. — Tiesiog šventė kažkokia.
Ji iškvietė taksi. Mindaugas, pasirodęs dosnus, pats nutempė lagaminą ir krepšius žemyn. Stenėjo, bet tempė — su žmogaus, kuriančio gerą darbą, veido išraiška. Sukrovė viską į bagažinę, užtrenkė dangtį.
— Na, — tarė jis, nusibraukdamas rankas. — Su Dievu. Skambink, kai atvažiuosi.
Rasa įsėdo į mašiną, pamojavo jam ranka ir išvažiavo.
Mindaugas stovėjo prie laiptinės, palydėdamas taksi žvilgsniu, be galo savimi patenkintas. Ir tik kai mašina dingo už posūkio, jį tarsi kas stumtelėjo. Adresas. Jis juk nedavė jai tikslaus adresato. Rasa pas jo mamą nebuvo nė karto — anyta visada pati pas juos atvažiuodavo.
— Eik tu sau, — sumurmėjo jis ir čiupo telefoną.
Surinko Rasą. Ilgi signalai. Dar kartą. Signalai. Numetė.
Jis paskubomis įvedė žinutę su tiksliu adresu, kaimo pavadinimu, pridūrė: „Nepasiklysk, atvažiavus atsiliepk“. Išsiuntė.
Pastovėjo dar truputį, ramindamas save: žinutę perskaitys, atvažiuos, viskas gerai. Žmona juk išvažiavo. Pati įsėdo į taksi. Pati.
Diena praėjo darbuose. Vakare Mindaugas jau buvo pamiršęs nerimą — buvo tikras, kad viskas eina pagal planą. Ir tada paskambino mama.
— Sūneli, — balsas buvo sutrikęs. — O kur Rasytė? Niekas neatvažiavo. Aš visą dieną laukiu, lovą paklojau, pyragą iškepiau. Nėra jos.
— Kaip nėra? — Mindaugui pašiurpo nugara. — Ji rytą išvažiavo. Taksi. Aš pats daiktus kroviau.
— Tai nėra nieko, sūneli. Nei taksi, nei Rasos. Gal pasiklydo?
— Aš išsiaiškinsiu, — atrėžė jis ir padėjo ragelį.
Jis ėmė skambinti žmonai. Kartą. Du. Penkis. Signalai, paskui — išjungta. Žinutės nesiuntė.
Jis stovėjo vidury kambario, ir iki jo lėtai, sunkiai ėmė prieiti: Rasa niekur nenuvažiavo. Visi jos daiktai, lagaminas, krepšiai — išvažiavo tik Dievas žino kur, tik ne pas mamą.
— Ak tu, — iškvėpė jis.
Viduje kilo pyktis, tamsus, tvankus.
— Apgavo. Aplink apgavo.
Jis blaškėsi po butą, rinko vėl ir vėl, palikinėjo balso žinutes, kuriose iš pradžių reikalavo, paskui pradėjo rėkti į tuštumą. Atsakymo nebuvo.
Naktį jis miegojo prastai.
Rytą nuvažiavo prie jos kavinės. Sulaukė. Rasa išėjo — rami, pailsėjusi, lyg vakar nebūtų buvę jokios dramos.
— Kur tu buvai?! — jis užpuolė ją prie pat durų. — Kur daiktai?! Mama visą dieną laukė! Ką tu išdarinėji?!
— Labas rytas, Mindaugai, — ramiai tarė Rasa. — Aš niekur nevažiavau. Ir, atvirai sakant, nesiruošiau. Nuo pat pradžių.
— Kaip nesiruošei?! — jis užduso. — Tu gi įsėdai į taksi! Daiktus susikrovei!
— Daiktus sukrovei tu, — pataisė ji. — Su didžiuliu entuziazmu, tarp kitko. O taksi nuvežė mane ir mano krepšius į kitą vietą. Kur manęs nelaiko baldu.
— Tu… tu tyčiojiesi iš manęs! — jis taškėsi žodžiais, veidas nuėjo dėmėmis. — Aš tau žmogiškai! O tu!
— Žmogiškai — tai kai klausia, Mindaugai. O ne kai „važiuosi — ir taškas“, — ji pasitaisė rankinę. — Beje, nepamiršk. Penktadienį reikia sumokėti už buto nuomą. Aš ten daugiau negyvenu, tad dabar tai vien tavo rūpestis. Logiška, tiesa?
— Tu grįši namo ir šiandien pat važiuosi pas mamą! — suriko jis, negirdėdamas jos. — Aš pasakiau — važiuosi! Gana vaidinti!
Rasa pažvelgė į jį be jokios šypsenos. Jos balsas tapo lygus ir šaltas.
— Mindaugai. Klausyk atidžiai. Jeigu tu dar bent kartą man įsakinėsi — tiesiai tau prieš akis, čia pat, prie šitos kavinės, aš atsidarysiu telefoną ir pateiksiu prašymą skyryboms. Internetu, trimis palietimais. Nori patikrinti?
Jis nutilo. Pravėrė burną — ir nerado žodžių.
— Aš negrasinu, — ramiai pridūrė ji. — Aš tiesiog pranešu sąlygas. Kaip tu mėgsti. Nutarta.
Ir nuėjo šalin — lengva eisena, neatsigręždama.
Ji nepasakė, kada grįš. Ir ar apskritai grįš.
Mindaugas liko stovėti. Pyktis kažkur nuslūgo, ir į jo vietą atėjo lipni, nemaloni baimė. Jis staiga suprato, kad ji juk iš tikrųjų išvažiavo — su lagaminu, su krepšiais, kuriuos jis pats, savo rankomis, jai sukrovė. Lyg būtų statęs už durų. Lyg būtų išvaręs.
O jis juk ją mylėjo. Ir nemanė, netikėjo, kad ji gali taip — tvirtai, ramiai, paimti ir išvažiuoti nuo jo.
Suskambo telefonas. Dalia.
— Mindaugai, na kas ten su mama?! — užtarškėjo sesuo. — Kada Rasa pagaliau atvažiuos?
— Niekada, — suriko jis. — Ji nevažiuos. Nori — pati sėsk ir važiuok pas mamą.
— Kaip tu sau leidi su manim tokiu tonu kalbėti?! — užsiplieskė ji.
— O tu savo šimtą eurų užsikišk į piniginę giliau, — mestelėjo jis ir išgirdo trumpus signalus. Dalia numetė ragelį.
Jis atsisėdo ant bordiūro prie kavinės. Niekur nenuėjo. Nutarė sulaukti vakaro. Sulaukti Rasos. Ir pasikalbėti su ja. Be „nutarta“. Be „važiuosi“. Tiesiog pasikalbėti. Jei ji dar norės jo klausyti.
Jis sėdėjo ir mąstė, kad tvirtumas, kuriuo jis taip didžiavosi, pasirodė besąs paprasčiausias užsispyrimas. Ir kad žmogų šalia jis palaikė daiktu, kurį galima perstatyti. O daiktas paėmė ir išėjo. Savo kojomis. Su jo paties lagaminu.
Mindaugas sėdėjo ant šalto bordiūro Kauno senamiestyje, kai jo telefonas vėl suvirpėjo. Šįkart žinutė. Rasa atsiuntė nuotrauką: ji geria kavą kažkokioj jaukioj kavinukėj, pro langą matosi upė, o priešais ją ant stalo guli atverstas lagaminas, pilnas jos megztinių. Prie lagamino pridėtas mažytis raktų pakabukas — buto raktai.
Po nuotrauka buvo tik viena eilutė: „Lagaminą galėsi pasiimti, kai nustosi manyti, kad žmonės yra daiktai. O kol kas man jis visai patogus.“
Jis spoksojo į ekraną, ir pirmą kartą per daugelį metų jo gerklėje sustojo gumulas. Jis norėjo parašyti ką nors protingo, suaugusio, galbūt atsiprašyti. Bet pirštai neklausė. Jis sėdėjo ir žiūrėjo, kaip saulė leidžiasi už Laisvės alėjos, ir kažkodėl prisiminė, kad ji visada svajojo apie kelionę prie jūros. O jis visada sakydavo: „Kitąmet“.
Staiga Tomas, jo draugas, vėl išniro iš už kampo. Jis viską matė pro kavinės langą.
— Sėdi? — paklausė Tomas, pritūpdamas šalia.
— Sėdžiu.
— Supratai nors ką nors?
Mindaugas ilgai tylėjo. Paskui palingavo galvą.
— Ji ne daiktas, — tyliai ištarė.
— Ne, — sutiko Tomas. — Ji niekada juo nebuvo.
Jiedu sėdėjo tylėdami, kol visiškai sutemo. Mindaugas žinojo, kad rytoj jam teks pačiam sėsti į autobusą ir važiuoti į Panemunę. Pas mamą. Pačiam. Ir pasakyti seseriai, kad jis imasi atostogų. Nes rūpestis — tai ne įsakymas. Tai kažkas, ką darai pats.
O tada, jei pasiseks, jis galbūt ras būdą, kaip iš naujo išmokti kalbėtis su žmona. Žodžiais, o ne antspaudais.
