Aldona dar kartą perskaičiavo suglamžytus banknotus, sudėliodama juos ant virtuvinio stalo krašto. Šimtas dvidešimt eurų. Dar keli smulkūs, rūsyje nuo žiemos laikyti, ir galbūt užteks autobuso bilietams į Palangą nakčiai ir kukliam kambariui svečių namuose.
— Manau… turėtų užtekti, — sušnibždėjo ji pati sau.
Trys dienos iki išvykos. Benas jau buvo susikrovęs savo seną kuprinę — ten gulėjo rankšluostis, išblukęs nuo skalbimų, raudona plastikinė mašinėlė nusilupusiais ratais ir iš modelino nulipdyta jūros kriauklė. Tikrą jis tikėjosi parsivežti iš pajūrio.
Jo mama Rasa jau beveik ketverius metus dirbo Airijoje, prižiūrėjo seną airių porą. Kiekvieną sekmadienį video skambutis ir vis ta pati frazė:
— Šįkart tikrai grįšiu. Pamatysim jūrą kartu.
Benas tikėjo.
Tą popietę jis vėl sėdėjo prie vartų, žiūrėdamas į kelią. Pro šalį einanti kaimynė mostelėjo ranka, o jis atsakė garsiai ir aiškiai:
— Netrukus važiuojam prie jūros.
Aldona minkė tešlą ir pro virtuvės langą stebėjo anūką. Pažinojo tą laukimą. Pati prieš trisdešimt metų laukė vyro, kol šis dirbo Norvegijoje. Ne todėl, kad žmonės meluoja. Tiesiog gyvenimas kartais sugniuždo net pačius tvirčiausius planus.
Telefonas suskambo taip netikėtai, kad ji krūptelėjo.
Ekrane švietė: «Rasa».
— Mama… — dukters balsas virpėjo. — Negaliu. Jei dabar išvažiuosiu, neteksiu darbo. Ponia O’Brien visiškai bejėgė, negaliu jos palikti vienos…
Aldona žodžių neieškojo. Jų tiesiog nebuvo.
— Mama? Mama, ar girdi mane?
— Girdžiu, dukrele.
Benas jau stovėjo prie stalo. Akys plačios, pilnos šviesos.
— Čia mama? Kada ji atvažiuoja?
Aldona padėjo telefoną ant stalo. Ilgai negalėjo pakelti akių. Pirštai vis dar buvo miltuoti.
— Benai… išvykos nebus.
Berniukas nieko nepasakė. Tik stipriau suspaudė kuprinės dirželį, apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Žingsniai tylūs, pernelyg tylūs.
Naktį Aldona girdėjo, kaip jis šnibžda į pagalvę:
— Mama, tu juk pažadėjai.
Ryte ji išėmė iš spintos seną nosinę, kurioje buvo susukti jos paskutiniai pinigai, ir ėmė skaičiuoti.
— Manau… turėtų užtekti.
Ir tą pačią akimirką kažinas smarkiai pabeldė į duris. Ne kaimynai taip beldžiasi. Ne paštininkas. Tas garsas buvo reikalaujantis, nekantrus.
Aldona pravėrė duris ir sustingo.
Ant slenksčio stovėjo aukštas, tvarkingai apsirengęs vyras su dokumentų segtuvu rankoje. Už jo — moteris griežtai suimtais plaukais, vilkinti socialinės darbuotojos uniformą.
— Aldona Paulauskienė? — paklausė vyras. — Aš iš vaiko teisių apsaugos tarnybos. Gavome pranešimą.
— Kokį pranešimą?
Moteris žengė pusę žingsnio į priekį. Jos balsas buvo sausas, oficialus.
— Iš jūsų dukros Rasos darbdavio Airijoje. Jie susirūpinę dėl vaiko. Esą Rasa sukėlė isteriją prieš šeimininkus, verkė visą naktį, grasino viską mesti ir grįžti. Jie išsigando, kad ji nestabili. Ir kad jūs čia planuojate išvežti vaiką be motinos sutikimo.
Aldona pajuto, kaip kraujas atslūgsta iš veido.
— Aš jo močiutė. Aš tik noriu jį nuvežti prie jūros…
— Ar turite oficialų motinos leidimą? Notariškai patvirtintą?
— Nespėjom…
— Tada, deja, mes negalime leisti išvykti. Ir, tiesą sakant, — vyras metė žvilgsnį į virtuvę, kur ant palangės dar gulėjo Beno kuprinė, — mes norime apžiūrėti sąlygas, kuriomis vaikas gyvena.
Benas pasirodė kambario tarpduryje. Jo akys pamačiusios uniformuotus žmones išsiplėtė iš siaubo.
— Močiute… jie nori mane išvežti?
Aldona stipriau įsirėmė ranka į durų staktą. Kaulai, seniai pažįstantys artritą, skaudžiai pulsavo. Bet ji išsitiesė.
— Prašau užeiti, — ištarė tyliai. — Tik prašau… ne prie vaiko.
Kol socialiniai darbuotojai vaikščiojo po namą, kol jie tikrino šaldytuvą („ar yra vaisių?“), kol jie apžiūrėjo Beno kambarį („čia drėgna siena — ar kosėja naktimis?“), Aldona sėdėjo virtuvėje. Jos rankos drebėjo.
Ji žinojo, ką reiškia tokie vizitai. Prieš porą metų kaimynų vaikus išvežė.
— Ponia Paulauskiene, — moteris atsisėdo priešais ją. — Situacija sudėtinga. Motinos nėra. Jūs senyvo amžiaus. Pinigų, kaip suprantu, irgi nedaug. Planuojate kelionę, kuri jums finansiškai nepakeliama. Ar tikrai galite užtikrinti vaiko saugumą?
Aldona patylėjo. Paskui pakilo ir paėmė nuo lentynos storą albumą. Atsivertė į patį vidurį, kur buvo Rasos nuotraukos. Rasa aštuonerių, su ta pačia raudona mašinėle, kuri dabar guli Beno kuprinėje. Rasa prie tos pačios Baltijos, tik tada ji dar buvo maža mergaitė su dviem kasytėm.
— Matot… — Aldonos balsas buvo vos girdimas, — ji irgi niekada nematė jūros. Visada žadėjom, visada planavom. O dabar jos sūnus, — ji parodė į Beno kambarį, — tiki.
Socialiniai darbuotojai tylėjo. Vyras nusiėmė akinius, ėmė juos valyti nosine.
— Suprantu jus, — tarė jis. — Bet procedūros…
Tada atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo.
Lauke sustabdė automobilis. Paskui dar vienas. Paskui dar vienas. Per kelias minutes visas kaimo keliukas buvo užstatytas mašinomis. Durys trinksėjo viena po kitos.
— Aldona! — pasigirdo balsas. Tai buvo kaimynė Janina, atvažiavusi su vyru ir dviem dukromis. — Mes žinom, kas čia darosi.
Už jos stovėjo beveik pusė kaimo. Žmonės, kuriuos Aldona pažinojo dešimtmečius. Kuriems kepdavo duoną. Kurių vaikus prižiūrėdavo. Kuriems niekada neatsakydavo pagalbos.
Janina žengė į priekį ir padėjo ant stalo kelis banknotus.
— Čia yra trims bilietams.
— Ir dar nakvynei, — pridėjo kitas kaimynas, padėdamas suspaustą kupiūrą.
— Čia nuo mūsų, — priėjo jauna porelė su kūdikiu ant rankų. — Mes patys prieš metus negalėjom nuvežt savo mažosios prie jūros. Kol viena močiutė mums nepadėjo. Spėkit, kuri?
Aldona negalėjo patikėti savo akimis. Ant stalo gulėjo krūvelė pinigų. O žmonių vis ėjo ir ėjo. Vieni nešė sumuštinius į kelią, kiti — termosą su arbata, treti — naują rankšluostį Benui.
Socialiniai darbuotojai stovėjo visiškai sutrikę.
— Mes nežinojom… — pradėjo moteris.
— Jūs nežinojot, — pertraukė ją senas kaimynas Antanas, atsirėmęs į lazdą. — O mes žinom. Ji viena užaugino tris vaikus. Dviem davė išsilavinimą. Trečia — Airijoj ne iš gero gyvenimo. O šitas mažylis, — jis linktelėjo į Beną, — yra mylimas labiau, nei kai kurie vaikai su abiem tėvais.
Vyras iš vaiko teisių apsaugos lėtai užvertė segtuvą.
— Mes sudarysim protokolą… kad sąlygos patenkinamos. Bet reikia motinos sutikimo.
Ir tą akimirką vėl suskambo telefonas. Vaizdo skambutis iš Airijos.
Rasa buvo išraudusiomis akimis, bet žvilgsnis — tvirtas.
— Mama, — ištarė ji garsiai, kad girdėtų visi. — Aš ką tik pasikalbėjau su savo darbdaviais. Paaiškinau, kad jei jie dar kartą skambins tarnyboms ir grasins mano šeimai, aš išeinu tą pačią minutę. Jie atsiprašė. Aš atsiunčiu tau elektroninį leidimą. Ir pinigų. Ir…
Jos balsas nutrūko.
— Ir aš grįšiu. Gal ne šį rudenį. Bet grįšiu. Jūrą pamatysim visi trys. Bet dabar… dabar jūs važiuokit be manęs. Prašau.
Benas priėjo prie telefono. Ilgai žiūrėjo į ekraną. Paskui pridėjo prie jo savo plastilininę kriauklę.
— Mama, aš tau parvešiu tikrą.
Autobusas į Palangą išvažiavo auštant. Benas sėdėjo prie lango, prispaudęs nosį prie stiklo. Aldona šalia jo, susikabinusios rankos. Už lango lėtai švito pilkas rugsėjo dangus, o laukai bėgo ir bėgo, keisdamiesi į smėlėtas pušis.
Kai pagaliau pasirodė jūra, Benas nieko nepasakė. Jis tik plačiai atvėrė burną, o jo delnai prilipo prie stiklo. Tada apsisuko į močiutę:
— Močiute, kodėl ji šlama?
— Todėl, kad ji gyva, Benai.
Jis lėtai nusimovė batus, dar ant asfalto, dar prieš smėlį. Jo basos pėdos įsmigo į drėgną, šaltą kopų smėlį, ir jis pirmą kartą įkvėpė tikro, gilaus jūros oro.
O kai vakare jie sėdėjo ant suoliuko prie pat bangų, Benas išsitraukė iš kuprinės telefoną. Video skambutis.
— Mama, — pasakė jis vos laukdamas, kol Rasa atsilieps. — Mama, žiūrėk. Čia jūra.
Jo delne gulėjo tikra, šlapia, ką tik iš vandens ištraukta jūros kriauklė.
