Pažintis su Romualdu man atrodė kaip dovana, kurią likimas numetė tiesiai po kojomis. Susitikome per sesers Dovilės šešiasdešimtmetį. Jis buvo kažkoks tolimas jos vyro giminės pusbrolis, atvykęs iš Kauno. Sėdėjo toks orus, šviesiais marškiniais, su ta kilnia žiluma smilkiniuose, kuri moterims taip dažnai susuka galvą. Pats priėjo, pats įpylė baltojo vyno, pats pradėjo klausinėti apie mano darbą sanitarijos prekių sandėlyje. Balsas buvo gilus, raminantis. Mano amžiuje, kai tau jau penkiasdešimt ketveri, komplimentai byra ne taip dažnai, o čia staiga atsiranda vyras, kuris žiūri į tave taip, tarsi būtum vienintelė moteris visoje pokylio salėje.
Po mėnesio gražių pasimatymų, gėlių ir vakarinių skambučių su švelniu „kaip praėjo diena, mano brangioji“, jis pasiūlė kraustytis pas jį. Argumentas buvo paprastas: kam man sukti galvą dėl nuomos, jei aš savo dviejų kambarių butą Palangoje jau atidaviau dukrai Rugilei, jos vyrui Tomui ir jų trejų metukų sūnui Jokūbui? Atrodė logiška. Jaunai šeimai reikia erdvės, o man užteks vietos ir pas Romualdą. Pirmieji trys mėnesiai buvo tarsi filmas apie idealią senatvę. Jis gamino pusryčius, vedė mane į koncertus, kalbėjo, kad aš – pirmoji moteris, privertusi jį vėl pasijusti gyvu.
O paskui kažkas spragtelėjo. Tyliai, nepastebimai, kaip rūsys po lietaus pradeda semti vandeniu. Prasidėjo nuo to, kad grįžusi po sunkios dešimties valandų pamainos, radau kalną neplautų indų. Iš vakaro liko riebaluota keptuvė, o per dieną prisidėjo dar kavos puodeliai ir trupinių priberta stalviršė. Aš paprašiau: „Romualdai, gal bent lėkštes galėtum perskalauti?“ Jis atsisuko į mane taip, lyg būčiau liepusi jam mūryti sieną: „Žinai, aš vyras. Aš dirbu protinį darbą, veda konsultacijas telefonu. O buitis – tai moters atsakomybė. Mane taip mama auklėjo. Per tiek metų įpratau prie tvarkos, o ne prie netvarkos namuose.“
Tada pasipylė pastabos. Sriuba nepakankamai sūri. Marškiniai ne taip išlyginti, matyt, rankos iš užpakalio auga. Jis nuolat lygino mane su savo pirmąja žmona: ta buvusi ideali šeimininkė, o aš – tik šešėlis, nesuspėjantis po darbo net rūbų susilankstyti. Jis galėdavo atsistoti virtuvės tarpduryje, kai aš, raudonomis nuo nuovargio akimis, ploviau puodus, ir iškošti pro dantis: „Kokia tu tinginė iš prigimties. Net plauti nemoki be dryžių.“ Akivaizdžiausia pajuoka buvo pati buitis. Jis specialiai ryte palikdavo kuo didesnį bardaką – žinojo, kad grįšiu ir turėsiu griebtis skuduro. Tai buvo demonstracija, ritualas, kuriuo jis kasdien man priminė mano vietą.
Keisčiausia buvo stebėti, kaip jis transformuojasi žmonėms matant. Nueidavome pas kaimynus ar į kokį renginį – ne vyras, o svajonė. Galantiškai paima už rankos, atitraukia kėdę, vadina „mano karaliene“. Vos tik durys užsitrenkdavo, šypsena nuo veido nubyrėdavo kaip nukritusi kaukė, ir jis vėl virsta tuo lediniu tironu, kuriam aš esu tik liokajus. Baisiausia buvo tai, kad aš pradėjau kaltinti save. Galvojau, gal tikrai aš bloga šeimininkė, gal per mažai stengiuosi, jei jis toks nepatenkintas? Tai buvo sistemingas mano orumo laužymas. Kartą susirgau – temperatūra beveik keturiasdešimt, guliu lovoje be jėgų. Jis priėjo, pastovėjo ir numetė: „Tai kas dabar gamins? Nepatogu tau sirgti, žinoma, visada randiesi, kaip išvengti darbo.“ Pinigų bendram ūkiui jis nedavė nei cento. Produktus pirkdavau iš savo algos, o jis, būdamas pensijoje, leido sau naujus telefonus ir žvejybos įrankius, sakydamas: „Išlaikyti tavęs aš neprisirašiau, gyvenk pagal kišenę.“ Dukra Rugilė jau kurį laiką jautė, kad kažkas ne taip. Skambindavo: „Mama, tu visai išblyškusi, gal nori grįžti?“ Bet kaip prisipažinsi, kad būdama subrendusi moteris patikėjai iliuzija ir tapai tarnaite?
Viskas sprogo vieną lietingą vakarą. Grįžau iš darbo, šlapia, pervargusi, vos paeinu. Ant viryklės – pridegusi košė, kriauklėje – kalnas lėkščių, o jis sėdi svetainėje ir naršo planšetėje. Aš tyliai, be pykčio, pasakiau: „Romualdai, duok man penkias minutes atsikvėpti, gal pats šiandien susitvarkysi?“ Jis pakilo, priėjo prie manęs visai arti ir su tokia šlykščia, šalta šypsena pasakė: „Klausyk, Reda, tu gi čia tam ir gyveni. Kad gamintum, plautum ir prižiūrėtum namus. Nepatinka – durys atviros. Niekas tavęs čia jėga nelaiko. Esi laisva eiti nors ir dabar.“ Tą akimirką akyse blykstelėjo ne ašaros, o keistas, krištolinis aiškumas. Štai jis, atviras tekstas, jokių pagražinimų. Aš čia ne mylima moteris, aš – nemokama šeimininkė, kurią galima žeminti, ir kuri pati dar yra kalta, kad jai nepatinka.
Nė žodžio daugiau. Atsisukau, nuėjau į miegamąjį, ištraukiau tą patį lagaminą, su kuriuo prieš pusantrų metų čia atvykau. Jis iš pradžių netikėjo, stovėjo tarpduryje ir ironizavo: „Na, spektaklis prasidėjo, ilgai vaidinsi?“ Paskui, kai pamatė, kad ant lovos metuosi drabužius, pabalo iš įniršio. Jis griebė mane už rankos, drėbė, kad aš nedėkinga, kad aš niekas be jo ir kad jis mane iškart pamirš. Aš tik pasakiau: „Geriau būti niekuo savo bute, nei vergu svetimame.“ Jis bandė blokuoti duris, šaukė, kad niekur aš neisiu, kol jis neleis. Teko paimti telefoną ir garsiai pasakyti – arba tuoj pasitrauki, arba kviečiu policiją. Jis matė mano akis. Ten nebuvo isterijos, buvo plienas. Jis atsitraukė.
Paskambinau dukrai. Ji neprašė aiškinimų, tik pasakė: „Aš tavęs laukiu, mama. Užteks.“ Žentas Tomas atvažiavo taksi, padėjo panešti lagaminą. Grįžau į savo mažą butuką Palangoje, kur ant sienos vis dar kabo anūko piešiniai, o virtuvėje kvepia mėtomis. Buvo sunku. Pirmas kelias savaites aš vis dar krūptelėdavau, jei netyčia ant grindų krisdavo šaukštas, laukdama kritikos. Bet vaikai mane gaubė šiluma, kurią buvau primiršusi. Tą vakarą, kai išėjau, Romualdas dar bandė man rašyti žinutes. Iš pradžių piktas: „Grįžk, pasikalbėkim kaip suaugę žmonės.“ Paskui prasidėjo melagingas glostymas: „Aš pasikeisiu, esi man labai brangi.“ O galiausiai, kai suprato, kad nebegrįšiu, prasiveržė visa jo puvėsa – atsiuntė ilgą tiradą, kad aš esu sena, niekam tikusi, ir kad jis man padarė paslaugą leisdamas čia gyventi. Perskaičiau ir ištryniau. Pirmą kartą gyvenime aš neatsakiau. Nes dialogas baigėsi. Aš pasirinkau tylą, o ne pasiaiškinimą.
Dabar, kai mėnesiai jau nuslinko, aš žiūriu į tuos pusantrų metų kaip į tamsų sapną. Tas vyras pavogė mano pasitikėjimą, bet grąžino man regėjimą. Sapnuoti, kad sulaukei penkiasdešimt penkerių, dar nereiškia, kad privalai kentėti. Tą vakarą aš ne tik palikau Romualdą. Aš palikau baimę likti vienai. Ir žinot, kas buvo po kelių savaičių? Jo skambutis. Bet aš jau sėdėjau prie jūros, gėriau kavą su Rugile, stebėdama, kaip Jokūbas stato smėlio pilis. Ekrane degė jo vardas. Aš nuspaudžiau ragelį, nusišypsojau ir pagalvojau: „Kaip gera, kai durys tavo, ir tu pati sprendi, kam leisti įeiti.“ Tai nebuvo laiminga pabaiga pasakos prasme. Tai buvo iškovota pradžia. Nes kartais meilė sau prasideda tyliu lagamino ratų bildesiu į naktinį liftą.
