Dianos pasaulis subyrėjo antradienio vakarą, kai kvepėjo namine duona ir džiovintais žolelių arbatos lapeliais. Algirdas, vyras, su kuriuo ji dalijosi gyvenimu trisdešimt dvejus metus, sėdėjo prie stalo, gniauždamas šaltą arbatos puodelį. Jo akys, kažkada spindėjusios šiluma, dabar buvo tuščios, tarsi stiklinės.
— Diana, aš išeinu, — ištarė jis be jokio virpesio balse. — Tu tiesiog… tu užgesai kaip moteris. Daugiau nebeturi tos kibirkšties, kuri mane kažkada žavėjo.
Šie žodžiai skambėjo kaip nuosprendis, ištartas ne žmogui, o sudėvėtam daiktui, kurį atėjo laikas išmesti. Diana prisiminė kiekvieną jų gyvenimo etapą: kaip kartu kūrėsi mažame bendrabučio kambarėlyje Vilniaus pakraštyje, kaip skaičiavo centus iki kito atlyginimo, kad galėtų nupirkti vaikams naujus batus, kaip vėliau, jau dirbdami gamykloje, džiaugėsi pagaliau išmokėta būsto paskola. Jų santuoka buvo audinys, austas iš tūkstančių kasdienių siūlų, ir jai atrodė, kad tas audinys yra neperšaunamas.
Kai Algirdas uždarė duris, palikdamas tik pusto koridorių, laikas tarsi sustojo. Diana nustojo atidarinėti langus. Namai tapo jos kalėjimu. Ji klaidžiojo po kambarius, kurių kiekvienas kampas kvepėjo jo odekolonu, kur stovėjo knygos, kurias jie skaitė kartu, ir kabėjo paveikslas, pirktas per jų sidabrinių vestuvių kelionę į Nidą. Dukra Eglė ir sūnus Tomas nuolat skambino, prašė atidaryti duris, atnešdavo maisto, kurio ji net nepaliesdavo. Kaimynė Aldona, su kuria gerdavo kavą kiekvieną sekmadienį, bandė ją išvesti pasivaikščioti į Vingio parką, bet Diana tik purtydavo galvą. Miegas tapo nepasiekiamu prabangos dalyku; naktimis ji žiūrėdavo į lubas, skaičiuodama praėjusias dienas ir ieškodama klaidų ten, kur jų nebuvo.
Praėjo mėnuo. Vieną apniukusią popietę, beveik automatiškai, Diana užėjo į „Akropolio“ prekybos centrą. Ji vilkėjo pilkšvą megztinį, jos veidas buvo blyškus, o žvilgsnis nuleistas. Staiga jos širdis praleido dūžį. Priešais, prie vaisių skyriaus, stovėjo Algirdas. Jis atrodė lyg pakeistas: naujas odinis švarkas, madingai sušukuoti plaukai, o šalia jo – jauna mergina, galbūt dvidešimt penkerių, ryškiai raudonomis lūpomis ir pasitikinčia, kiek pašaipia šypsena. Mergina demonstravo savo artumą, įsikibusi į jo ranką, ir kažką garsiai juokdamasi pasakojo. Algirdas žvelgė į ją taip, kaip kažkada žvelgė į Dianą, kai jie tik pradėjo kartu eiti per gyvenimą.
Ši scena turėjo būti skaudžiausia jos gyvenime. Diana jautė, kaip kūną užlieja karščio banga, o gerklėje kyla dusinantis gumulas. Norėjosi rėkti, norėjosi pulti, norėjosi išdraskyti tą iliuziją, kurią jie kūrė prieš jos akis. Bet kažkas viduje – galbūt tie trisdešimt dveji metai orumo ir gyvenimiškos patirties – staiga sustingo. Ji giliai įkvėpė, išsitiesino ir lėtai priėjo prie jų. Algirdas pamatė ją ir akimirką sustingo, jo veide pasirodė nerimas, o mergina, pajutusi įtampą, nužvelgė Dianą nuo galvos iki kojų su panieka.
Diana žengė žingsnį arčiau, tarsi norėdama pasiekti kažką nepasiekiamo. Aplinkui ūžė pirkėjai, šurmuliavo muzika, bet ji girdėjo tik savo širdies plakimą. Mergina šalia Algirdo atrodė tokia jaunatviškai pasitikinti savimi, jos veide žaidė ta pati pergalės šypsena, kurią Diana kadaise matė tik filmuose apie svetimus gyvenimus. Algirdo veidas, dar prieš akimirką buvęs toks atsipalaidavęs, dabar įsitempė. Jis aiškiai laukė audros – scenos, ašarų, viešo pasmerkimo, kurio jis taip bijojo ir kurį, ko gero, pateisintų savo sprendimą išeiti.
Tačiau Diana nesurengė spektaklio. Ji nepasakė nė vieno pikto žodžio. Ji tiesiog ramiai pažvelgė į jaunąją moterį, kurios akys spindėjo lengvabūdišku pasitenkinimu, ir lėtai, aiškiai ištarė:
— Mėgaukis tuo laiku, kol jis atidaro tau automobilio duris. Kadaise jis lygiai taip pat elgėsi su manimi.
Šie žodžiai nebuvo išmesti pykčio įkarštyje. Tai buvo ramiai konstatuotas faktas, priminimas apie laiko ratą ir gyvenimo cikliškumą. Merginos veide šypsena akimirksniu sustingo, lyg ji staiga būtų pamačiusi atspindį savo pačios ateities, kurią kažkas jau buvo išgyvenęs. Algirdas, atrodo, norėjo kažką atsakyti, bet žodžiai užstrigo gerklėje – Diana net neduodama jam šanso pasiteisinti ar teisintis, tiesiog apsisuko ir lėtai nuėjo prekybos centro išėjimo link.
Grįžusi namo, ji įėjo į tuščią, prieblandoje skęstantį butą. Tik dabar, kai nebereikėjo laikyti laikysenos, kai nebereikėjo būti stipria, griuvo viskas. Ji susmuko ant grindų prie durų ir pagaliau leido sau verkti. Tai nebuvo silpnumo ašaros – tai buvo ilgai kauptas skausmas, išsiliejantis už visas tas dienas, kai ji gyveno praeitimi, už visas naktis be miego, už prarastą iliuziją apie amžiną meilę. Ji raudojo už tą moterį, kurią mylėjo, už tą, kuria buvo tapusi per trisdešimt dvejus metus, ir už tą ateitį, kuri staiga tapo tokia bauginančiai kitokia.
Ji verkė tol, kol nebeliko jėgų, kol kūnas pasidarė tarsi iš vatos. Ir tada, pirmą kartą per visą mėnesį, Diana atsikėlė nuo grindų, nusiprausė veidą šaltu vandeniu ir nuėjo į miegamąjį. Ji įkrito į lovą – tą pačią, kurioje visada jautėsi tokia vieniša pastarąsias savaites. Tačiau dabar, kai visa tiesa buvo išsakyta, o skausmas išlietas, jos mintys buvo keistai giedros. Ji užmigo giliu, ramu miegu, be sapnų ir be baimės dėl rytojaus. Ji suprato, kad nors išdavystė paliko randą, jis niekada netaps jos gyvenimo centru, nes jos orumas ir savigarba buvo daug stipresni už žmogų, kuris tiesiog pasirinko lengvesnį, bet tuštesnį kelią. Rytas išauš po nauju, jos pačios susikurtu dangumi.
Ar įmanoma išsaugoti tikrąją vidinę ramybę po to, kai viskas, kuo tikėjai, staiga subyra į šipulius?