Stebuklas po klevu
Laima gyveno nuošaliame vienkiemyje kartu su savo mama, o kiekvieną darbo dieną praleisdavo mieste, dirbdama nedidelėje krautuvėlėje. Kiekvieną rytą ji skubėdavo į stotelę, kad spėtų į ankstyvąjį autobusą, o vakarais, keldama dulkes nuo žvyrkelio, grįždavo atgal. Kelionės nebuvo pačios patogiausios, bet kito būdo pasiekti darbą paprasčiausiai nebuvo.
Kaime darbo vietų trūko, o palikti mamą vieną su dideliu ūkiu ir trimis sargiais šunimis Laima niekaip negalėjo. Taip ir gyveno – nuolat tarp miesto triukšmo ir namų ramybės. Tą lemtingą dieną viskas klojosi ne pagal planą: darbe viena itin įnoringa pirkėja apkaltino Laimą apgaulingai skaičiuojant centus ir reikalavo kviesti vadovą, nors šio tą dieną nebuvo.
Kol išsprendė konfliktą, kol nuramino įsiaudrinusią moterį, kuri net neatsiprašiusi išėjo trenkdama durimis, laikas ištirpo. Laima suprato, kad į tą patį autobusą, kuriuo visada važiuodavo, ji pavėlavo, o iki paskutiniojo reiso liko tik kelios minutės. Oras tą vakarą buvo bjaurus – dangus niaukėsi pilkais, sunkiais debesimis, iš kurių drėbė šaltas, įkyrus lietus.
Laima bėgo per šlapią šaligatvį, barbendama kulniukais, ir kas akimirką žvilgčiojo į laikrodį, skaičiuodama kiekvieną sekundę. Iki autobusų stoties liko vos pora šimtų metrų, kai staiga, kažkur iš krūmų, pasigirdo silpnas, beveik negirdimas gailus kniaukimas. Ji sustojo, širdžiai plakant kažkur gerklėje, ir pasuko galvą į tamsų kampelį.
Ten, po drėgnais, lapais aplipusiais krūmais, tūnojo maža būtybė. Tai buvo katinėlis – margas, suvargęs, visas permirkęs, drebantis visu kūnu. Jis vos laikėsi ant silpnų kojų, bet jo akys… Jose buvo tiek vilties ir nebylaus prašymo, kad Laima pajuto, kaip širdis susitraukė. Atrodė, kad tas mažylis žvelgia tiesiai į jos sielą.
Ji pažvelgė į tolumoje boluojančią stoties platformą – autobusas turėjo pajudėti bet kurią akimirką. Jei pavėluos, teks nakvoti mieste, o mama namuose jaudinsis, nes nežinos, kur ji dingusi. Bet palikti šį trapų gyvūnėlį mirti šaltyje? Laima pritūpė, atsargiai sugriebė mažylį, pajutusi jo ledinį kailiuką, ir įkišo jį po striuke, prie pat šiltos krūtinės.
Ji atbėgo į platformą uždususi, tikėdamasi rasti ištuštėjusią vietą, bet, o stebukle, autobusas dar stovėjo. Vairuotojas krapštėsi prie atviro variklio dangčio, keikdamas visą pasaulį. Laima nedrąsiai priėjo: „Ar dar važiuojate? Ar suspėjau?“ Vairuotojas tik numojo ranka: „Nieko nebus, mergaite. Sugedo kaip tyčia, nebeužsikuria. Geriau eik į vidų, atšilk, kol sugalvosiu, ką daryti.“
Laima įlipo į šiltą autobusą, glausdama prie savęs tyliai purkštaujantį katinėlį. Po kelių minučių vairuotojas, atsidusęs, atsisėdo už vairo ir pabandė sukti raktelį. Variklis galingai suburzgė, tarsi nieko nebuvę. Vairuotojas iš nuostabos net išsižiojo – jis nieko netaisė, tik žiūrėjo į prietaisų skydelį. Tai buvo pirmoji keista tą dieną nutikusi smulkmena.
Kai Laima pagaliau pasiekė namus, mama, ponia Aldona, išvydusi dukrą su katinėliu, net krūptelėjo. „Laima, ar tu iš proto išsikraustei? Mes turime tris šunis, kaimynai kates gaudo, o tu namo neši dar vieną burną?“ – piktinosi ji, nors akyse sužibo gailestis. Laima tik nusišypsojo, glostydama tą margą kamuoliuką: „Mama, jis toks mažas buvo… Negalėjau palikti.“
„Tai – patelė, – tarė mama, apžiūrėjusi gyvūnėlį. – Dar viena „mergaitė“ mūsų ūkyje. Tik pažiūrėk į mūsų šunis – jie juk musėm kates naikina, jei tik pamato kokią įžengusią į kiemą.“ Laima žinojo, kad mama teisi, bet širdis diktavo kitaip. Ji nusprendė katinėlį pavadinti Mura. Tačiau didžiausia drama prasidėjo, kai paaiškėjo, kad Mura per maža valgyti pati.
Laima su mama, niekada neturėjusios patirties su katėmis, vargo visą vakarą. Mura buvo tokia išsigandusi, kad nesiėdė, o šunys – Reksas, Aras ir Ruda – neramiai vaikščiojo aplink, uostydami naują „konkurentę“. Mama vis kartojo, kad nieko gero iš to nebus, kad jos tik veltui kankina mažylį. Laima buvo išsekusi ir pasimetusi, bet atsisakyti savo sprendimo neketino.
Rytas atnešė dar vieną neįtikėtiną dalyką. Laima nubudo nuo keisto garso – kažkas švelniai cypavo. Išėjusi į virtuvę ji sustingo: Ruda, pati didžiausia ir aršiausia sargė, gulėjo ant grindų, rodydama pilvą, o prie jos glaustėsi Mura. Ir kas keisčiausia – Ruda, niekada neturėjusi jauniklių, kažkokiu mistiniu būdu ėmė maitinti katinėlį.
Tai buvo visiškai nesuvokiama. Laima stovėjo suakmenėjusi, kol iš kambario išėjo mama. Pamačiusi tą vaizdą, ji net atsirėmė į durų staktą. Reksas ir Aras ramiai stebėjo šią sceną, tapę tyliais, rūpestingais sargybiniais. Mura augo tarp šunų, perimdama jų įpročius, jų elgseną ir net jų drąsą, kol vieną dieną į jų kiemą atėjo nepažįstami žmonės, norintys pasirodyti „kietais“ prieš nieko neįtariantį gyvūną.
Vienas iš nepažįstamųjų, pasigėręs ir pasipūtęs, atidarė vartelius, tyčiodamasis iš užrašo „Saugokitės šuns“, ir nusprendė „paauklėti“ po kiemą vaikštančią katę, kuri, jo manymu, buvo lengvas taikinys. Jis žengė pirmą žingsnį, bet Mura staiga pašoko, išsirietė ir, užuot pabėgusi, atsisuko į įsibrovėlį.
Kai vyras atidarė vartelius, jis net neįtarė, su kuo susiduria. Jis tikėjosi pamatyti bailią, į medį šokančią katę, todėl, žengdamas į kiemą, garsiai kvatojo savo draugams, kurie liko stovėti už tvoros. Mura, augusi šunų draugijoje ir jaučianti, kad tai – jos namai, net nekrūptelėjo. Ji tyliai, vos pastebimai susigūžė, tarsi ruošdamasi šuoliui, ir giliai įkvėpė oro.
Tą akimirką, kai įsibrovėlis ištiesė koją, norėdamas ją nustumti, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Iš Muros gerklės išsiveržė garsas, nebuvęs panašus į jokį kniaukimą. Tai buvo gilus, grėsmingas, gerklinis urgzmas, o po jo – staigus, trumpas ir itin įtikinamas lojimas. „Rr-au! Rr-au!“ – skambėjo kieme, o vyras iš nuostabos atšoko atgal, praradęs pusiausvyrą.
Jo draugai už vartų nutilo, išpūstomis akimis stebėdami, kaip mažas, margas padarėlis gina savo teritoriją. Bet šis Muros perspėjimas buvo tik pradžia. Iš už namo kampo, išgirdę savo „sesės“ šauksmą, akimirksniu iššoko Reksas, Aras ir Ruda. Jie bėgo ne žaisti, o ginti. Jų lojimas griaudėjo per visą kaimą, o įsibrovėliai, suvokę, kad ši „namų apsauga“ nėra pokštas, pasileido bėgti link miško taip greitai, jog dulkės maišėsi su oru.
Kai Laima su mama grįžo iš miesto, namų aplinkoje viešpatavo neįprasta ramybė. Vartai buvo uždaryti, o keturkojė šeimyna ramiai tūnojo šešėlyje. Mama, pamačiusi tvarką, tik stebėjosi: „Keista, visada bijau, kad kažkas neįlįstų, o šiandien – nė gyvos dvasios.“ Laima tik šyptelėjo ir pasišaukė Murą, kuri, išgirdusi pažįstamą balsą, iškart pamiršo savo „sargės“ vaidmenį.
Mura nubėgo prie jų, trindamasi į Laimos kojas ir garsiai murkdama, tarsi būtų pati meiliausia katė pasaulyje. Ji nebuvo pikta – ji tiesiog buvo ištikima. Ji puikiai suprato, kas yra namų saugumas, ir kas yra meilė, kurią gavo tada, kai jos gyvybė kabojo ant plauko. Laima paėmė ją ant rankų ir pajuto, kaip šilta, gyva širdelė plaka po jos delnu.
Tai nebuvo tik atsitiktinumas ar gyvūnų instinktai. Tai buvo kažkas daugiau – nematomas ryšys, sujungęs žmonių rūpestį ir gyvūnų dėkingumą į vientisą, nepalaužiamą šeimą. Laima žvelgė į savo mamos veidą ir matė ten nuostabą, kuri pamažu keitėsi į ramų pasididžiavimą. Jos suprato, kad tas tamsus, lietingas vakaras stotyje atnešė į jų namus ne tiesiog eilinę katę, o patį tikriausią stebuklą, kuris privertė jas patikėti, jog pasaulyje vis dar vyksta nepaaiškinami, šviesūs dalykai.
Dabar, kiekvieną vakarą, kai saulė leidžiasi už miško, Mura sėdi prie vartų, budriai stebėdama kelią. Ji nebeloja – dabar ji tik tyliai murkia, žinodama, kad visi jos mylimi žmonės ir draugai yra saugūs namuose. Ir jei kas nors drįstų suabejoti, ar mažas, margas katinėlis gali pakeisti gyvenimą, užtektų tik pažvelgti į šią neįprastą šeimą. Tai yra istorija apie tai, kad net mažiausia gyvybė turi galią tapti didžiausia apsauga, jei tik ji yra apsupta nuoširdžios meilės.