Ar ieškau meilės, ar tiesiog patogaus bankomato?
Per pastarąjį pusmetį išbandžiau viską, ką siūlo šiuolaikinės pažinčių programėlės, tikėdamasis rasti žmogų, su kuriuo būtų gera tiesiog tylėti. Iš dešimties moterų, su kuriomis susitikau, net aštuonios jau pirmosiomis pokalbio minutėmis tiesiai šviesiai klausdavo apie mano automobilio modelį ar pajamų lygį.
Tai privertė mane susimąstyti, ar mes vis dar ieškome širdžių artumo, ar tiesiog vykdome kažkokią keistą, šaltą rinkos analizę. Pirmasis pasimatymas su Inga vyko jaukiame senamiesčio restorane, kur ji atrodė stulbinančiai pasitempusi.
Vos tik atsisėdę prie staliuko, net nespėjome užsisakyti gėrimų, kai ji, net nemirktelėjusi, perėjo prie esminių gyvenimo klausimų. Jos žvilgsnis buvo ne smalsus, o tarsi vertinantis būsimą investicinį projektą.
– Klausyk, o kur tu dirbi ir koks tavo pagrindinis pajamų šaltinis? – ramiai paklausė ji, braukydama pirštu per vyno taurės kraštelį.
Aš nustebęs kilstelėjau antakį, nes tikėjausi pokalbio apie pomėgius ar bent jau orą, o ne finansinės ataskaitos. Švelniai atsakiau, kad vadovauju logistikos skyriui ir esu patenkintas savo veikla, tačiau jos veide pasitenkinimo nebuvo nė lašo.
– Logistika yra gerai, bet ar tai leidžia tau gyventi tokį gyvenimą, kokio aš nusipelniau? – tęsė ji, tarsi kalbėtume apie eilę prie kasos.
Tą akimirką supratau, kad vakaras bus ilgas, o mūsų tikslai – visiškai skirtingi. Kai padavėjas atnešė sąskaitą, ji net neketino pajudėti, o aš pasijutau ne kaip džentelmenas, o kaip tas, kuriam tiesiog įteiktas sąskaitų apmokėjimo kvitas.
Antroji mergina, vardu Daiva, buvo dar tiesmukesnė ir atsivedė savo draugę, nieko nepranešusi apie tokią „kompaniją“. Mes sėdėjome trise, ir visą laiką jaučiausi taip, lyg dalyvaučiau tardyme, kurį vedė ne pati mano palydovė, o jos „geriausioji draugė“.
– Tai kaip su nekilnojamuoju turtu, ar turi savo būstą, ar vis dar nuomojiesi? – atkakliai klausinėjo draugė, kol Daiva tiesiog žaismingai šypsojosi.
Aš bandžiau juokauti, kad kol kas mėgaujuosi laisve ir neturiu tūkstančių įsipareigojimų, bet tai akivaizdžiai sugriovė jų planus dėl manęs. Kai po valandos atėjo laikas skirstytis, jos abi labai tikėjosi, kad aš ne tik sumokėsiu už jų vakarienę, bet ir iškviesiu joms taksi.
Trečioji pažintis buvo su Jurgita, kuri pavėlavo daugiau nei valandą ir net nebandė atsiprašyti, o iškart ėmė skųstis, kaip sunkiai sekėsi rasti vietą automobiliui. Jos visas pasimatymas virto nesibaigiančiu monologu apie tai, koks baisus buvo jos buvęs vyras.
– Visi vyrai yra egoistai, kurie tik galvoja apie save ir savo patogumą, – dėstė ji gerdama jau trečią kokteilį.
Aš bandžiau įterpti žodį, kad galbūt ne visi esame vienodi, bet ji tik numojo ranka. Ji net nebandė paklausti manęs, kaip praėjo diena, o tiesiog naudojosi manimi kaip nemokamu psichologu, kuriam dar reikia padengti ir jos vakarojimo išlaidas.
Ketvirtasis susitikimas buvo su moterimi, kuri atrodė kaip pati nuoširdžiausia visoje šioje programėlėje, tačiau po pusvalandžio išsitraukė telefoną su atvirais nekilnojamojo turto skelbimais. Ji pradėjo man rodyti butus, kuriems skubiai reikalingas kapitalinis remontas, ir klausinėti, ar aš moku kloti plyteles.
– Žinai, man tiesiog reikia žmogaus, kuris galėtų viską sutvarkyti namuose, o aš tada galėsiu pasirūpinti jaukumu, – pasakė ji taip natūraliai, tarsi tai būtų paslaugų sutarties sąlyga.
Aš supratau, kad ji ieško ne partnerio, o meistro, kuris kartu ir apmokėtų jos sąskaitas. Kai mandagiai pasakiau, kad ieškau jausmų, o ne statybinių darbų, ji pasišaipė, kad esu per daug svajotojas.
Penktoji, Rūta, buvo labai aktyvi susirašinėjant, bet likus dienai iki susitikimo staiga paklausė, ar galiu jai pervesti pinigų už paslaugas, nes jai netikėtai „užblokavo kortelę“. Kai atsakiau, kad nepažįstamiems žmonėms pinigų neskolinu, ji mane užblokavo per kelias sekundes.
Šeštoji, Agnė, susitikus iškart pasakė, kad jos laikas yra labai brangus ir ji nenori švaistyti vakaro, jei aš negaliu pasigirti prabangiu automobiliu. Kai sužinojo, kad vairuoju vidutinės klasės modelį, jos susidomėjimas išgaravo greičiau nei ryto rūkas.
Septintoji, Rasa, buvo tiesiog ištekėjusi moteris, kuri ieškojo būdo paįvairinti savo nuobodų gyvenimą, kol vyras dirba užsienyje. Aštuntoji, Erika, visą laiką šnekėjo tik apie savo buvusįjį ir kiek jis jai visko privalėjo, net nesivargindama sužinoti mano vardo.
Devintoji, Lina, atėjo į restoraną tikėdamasi, kad aš užsisakysiu patį brangiausią patiekalą, kad ji galėtų pasirodyti prieš savo drauges socialiniuose tinkluose. Dešimtoji, Aistė, jau prie kavos puodelio pradėjo planuoti mūsų bendrą ateitį su sąlyga, kad aš pasirašysiu sutartį dėl jos skolos už butą padengimo.
Tą vakarą, kai grįžau namo, tyliai atsisėdau prie lango ir supratau, kad nieko daugiau nenoriu keisti šioje sistemoje. Jau pusė metų, kaip ištryniau visas tas programėles iš telefono ir jaučiuosi nepalyginamai ramiau.
Tačiau kartais pagalvoju, ar iš tikrųjų visos moterys ten yra tokios, ar aš tiesiog netinkamai ieškau savo laimės? Ar įmanoma rasti kažką tikro tarp šių „prekių“ vitrinos, kurioje viskas vertinama tik per materialinę prizmę?
Aš prisiminiau paskutinę savo susitikimo akimirką, kai Aistė paklausė manęs, kodėl aš toks susirūpinęs, ir aš tiesiog pažiūrėjau jai tiesiai į akis, ruošdamasis pasakyti visą tiesą apie tai, ką iš tikrųjų jaučiu, bet staiga…
…bet staiga ji išsitraukė savo telefoną ir net nebaigusi manęs klausytis pradėjo garsiai juoktis, rodydama ekrane kažkieno kito nuotraukas. „Žinai, tu visai kaip tas mano buvęs – per daug mąstai apie jausmus, nors gyvenime svarbiausia yra šaltas skaičiavimas“, – ištarė ji taip šaltai, kad net oras aplink mus tarsi sustingo.
Tą akimirką aš pagaliau aiškiai supratau, kad niekada nenorėsiu tapti šios pigaus teatro dalimi. Nėra jokios prasmės bandyti įrodyti savo vertę žmogui, kuriam tavo vidinis pasaulis yra visiškai neįdomus, jei jis neturi piniginės išraiškos.
Išėjęs iš to restorano į vėsų vakarą, giliai įkvėpiau gryno oro ir pajutau keistą, bet labai reikalingą palengvėjimą. Pasaulis, kuriame mes gyvename, tapo tarsi milžiniška turgavietė, kurioje žmonės ieško patogumo, o ne sielos draugo, ir aš nusprendžiau, kad geriau liksiu vienas, nei būsiu „prekė“ kažkieno pirkinių krepšelyje.
Namuose susikūriau arbatos, atsiverčiau seniai ne skaitytą knygą ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau tikrą ramybę, nes niekas manęs nevertino, neklausinėjo apie atlyginimą ar automobilio markę. Mes dažnai klaidingai manome, kad laimė priklauso nuo to, ar esame su kažkuo, nors iš tikrųjų didžiausia baimė yra prarasti save dėl kitų žmonių lūkesčių.
Dabar, kai praėjo jau pusmetis, aš suprantu, kad tos dešimt nesėkmingų pasimatymų buvo geriausia pamoka, kokią tik galėjau gauti apie šiuolaikinius santykius. Tai atvėrė man akis į tai, kaip stipriai žmonės linkę manipuliuoti kitais, kad tik užpildytų savo vidinį tuštumą ar išspręstų finansines problemas.
Kiekvienas iš mūsų ieško savo ramybės uosto, tačiau jis negali būti pastatytas ant melo, išskaičiavimo ar kaukės, kurią užsidedame tik tam, kad atrodytume geresni ar turtingesni. Aš atsisakiau šios žaidimų aikštelės, nes supratau, kad tikri santykiai prasideda ten, kur baigiasi klausimai apie „o ką tu man gali duoti“.
Kai kurie žmonės sako, kad vienatvė yra prakeiksmas, bet aš manau, kad tai yra galimybė iš naujo atrasti save ir tai, kas man iš tikrųjų teikia džiaugsmą. Galbūt kada nors ir sutiksiu tą žmogų, kuris tiesiog atsisės šalia, pažiūrės man į akis ir paklaus „Kaip tu jautiesi?“, o ne „Kokią mašiną vairuoji?“.
Iki tol aš gyvensiu savo gyvenimą, mėgaudamasis laisve ir žinodamas, kad mano vertė nėra matuojama banko sąskaita ar turimu turtu. Kviečiu jus susimąstyti: ar jūs patys nesate atsidūrę tokioje situacijoje, kurioje jūsų vertė buvo matuojama ne jūsų širdimi, o jūsų „funkcionalumu“?
Kiek kartų mes leidome kitiems mus menkinti tik todėl, kad bijojome likti vieni su savo mintimis ir baimėmis? Galbūt atėjo laikas nustoti ieškoti patvirtinimo ten, kur jo niekada nebuvo, ir pradėti vertinti save taip, kaip mes to tikrai nusipelnėme.
Tai, ką išgyvenau, nėra tiesiog nesėkmės – tai priminimas, kad mes visi esame kažkieno verti, bet tik tada, kai atrandame žmogų, kuris mus mato kaip lygiavertį partnerį, o ne kaip resursą. Aš radau savo ramybę atsiribodamas nuo to, kas mane nuodijo, ir linkiu kiekvienam iš jūsų rasti drąsos pasakyti „ne“ tiems, kurie jus mato tik kaip įrankį savo tikslams pasiekti.
Gyvenimas yra per trumpas, kad jį švaistytume žmonėms, kurie negali įvertinti mūsų buvimo šalia, todėl būkite drąsūs, būkite savimi ir nebijokite vienatvės, kuri kartais yra geresnė nei tūkstantis netikrų ryšių. Ką jūs manote apie šią patirtį – ar kada nors teko susidurti su tokia „rinkos analize“ pažinčių metu?