Svečias, atvykęs ne tuo adresu
Rasa tą šeštadienio rytą buvo užlipusi ant seno medinio suoliuko prie virtuvės lango ir bandė užkabinti naujai išskalbtas užuolaidas, kai kieme garsiai sulojo kaimynų šuo, o po kelių akimirkų kažkas tris kartus pabeldė į metalinius vartelius. Ji atsargiai nulipo žemyn, delnais perbraukė per prijuostę ir išėjo į kiemą, vis dar laikydama burnoje kelis smeigtukus.
Už vartelių stovėjo nepažįstamas vyras, kuris atrodė taip, lyg būtų paklydęs ne tik gatvėje, bet ir visame jų miestelyje, nes šalia žydinčių serbentų, apsilupusios pašto dėžutės ir prie tvoros atremto vaikiško dviračio jo tamsus paltas, blizgūs batai bei tvarkingai susegti marškiniai atrodė beveik iškilmingai. Vyras buvo keturiasdešimt penkerių, su prižiūrėta barzda, ir rankose laikė didelę puokštę baltų lelijų, kurių žiedadulkės jau buvo palikusios geltonas dėmes ant jo rankovės.
— Atleiskite, ar čia gyvena Gabija Jankauskaitė? — paklausė jis, stengdamasis kalbėti ramiai, nors akivaizdžiai jaudinosi.
Rasa išsiėmė smeigtukus iš burnos ir įtariai pažvelgė į svečią, nes jos dukters vardą nepažįstami vyrai paprastai tardavo tik tada, kai skambindavo iš kurjerių tarnybos arba kai mokykla pranešdavo apie dar vieną praleistą pamoką. Ji buvo keturiasdešimt dvejų, rusvaplaukė, dar visai jauna, nors pati jau seniai buvo įpratusi save vadinti „moterimi, kuriai nebe iki kvailysčių“.
— Gyvena, bet pirmiausia jūs pasakykite, kas jai nutiko, — atsakė ji, pastatydama rankas ant klubų. — Skolinga kam nors? Automobilį subraižė? Gal vėl kažką užsisakė internetu ir parašė ne tą adresą?
Vyras sumišo, pažvelgė į puokštę ir, tarsi iš anksto suprasdamas, kaip absurdiškai nuskambės jo žodžiai, tyliau pridūrė:
— Aš atvykau pas ją susipažinti. Mes jau kelis mėnesius bendraujame, ir ji man pasakė, kad šiandien galėčiau atvažiuoti.
Rasa kelias sekundes žiūrėjo į jį tylėdama, paskui lėtai kilstelėjo antakius, nes iš šio rimto, subrendusio vyro žodžių ji dar nesuprato svarbiausio, tačiau kažkas viduje jau nemaloniai suvirpėjo. Ji priėjo arčiau vartelių ir paklausė:
— Jūs turbūt jos dėstytojas, darbdavys arba kokios nors jaunimo programos vadovas?
— Ne, — atsakė vyras ir dar labiau paraudo. — Aš esu Mantas. Mes planavome, kad, jeigu patiksime vienas kitam ir gyvai, mūsų draugystė galėtų tapti rimta.
Rasa net žagtelėjo, o tada taip staigiai atsisuko į namą, kad vos nepargriovė prie tako stovėjusio kibiro.
— Gabija! — sušuko ji tokiu balsu, jog ant obels tupėję žvirbliai pakilo į orą. — Tuoj pat ateik į kiemą, nes čia, atrodo, tavo asmeninis gyvenimas atvažiavo su gėlėmis!
Iš pradžių namuose niekas neatsiliepė, paskui subildėjo laiptai, sučirškė durų vyriai ir tarpduryje pasirodė aštuoniolikmetė Gabija, apkūni, raudonplaukė mergina, vilkinti plačius dryžuotus šortus ir milžiniškus žalius marškinėlius su išblukusiu užrašu. Vienoje rankoje ji laikė dubenėlį kukurūzų dribsnių, o kita vis dar buvo įkišta į pūkuotą šlepetę, kurią bandė pataisyti eidama.
— Mama, ko tu šauki, juk aš dar net kavos negėriau? — nepatenkinta sumurmėjo ji, tačiau pamačiusi vyrą už vartelių sustingo taip staiga, kad šaukštelis iškrito iš dubenėlio ir nukrito ant laiptų.
Mantas taip pat nejudėjo, tik jo akys lėtai nuslydo nuo merginos raudonų garbanų prie strazdanoto veido, tada prie dryžuotų šortų ir vėl pakilo aukštyn. Gabija, atpažinusi jį, atrodė taip, lyg būtų norėjusi ne bėgti pasitikti svečio, o prasmegti po medinėmis verandos lentomis.
— Mantai? — vos girdimai ištarė ji.
— Gabija? — tokiu pačiu tonu pakartojo jis, ir iš jo veido buvo aišku, kad gyvai jis tikėjosi pamatyti visai kitą žmogų.
Rasa lėtai atidarė vartelius, įleido vyrą į kiemą ir atsistojo tarp jų, vis dar bandydama suprasti, kas šioje situacijoje melavo daugiau. Ji pažvelgė į dukrą, paskui į svečią ir ramiai, tačiau grėsmingai paklausė:
— Gerai, dabar abu sėsite prie stalo ir kalbėsite po vieną, nes jeigu pradėsite šaukti, aš iškviesiu ne policiją, o tetą Danguolę iš gretimo namo, o ji iš jūsų ištrauks tiesą greičiau negu bet kuris pareigūnas.
Gabija nuleido akis, o Mantas sunerimęs sutraukė lūpas, todėl Rasa nuvedė juos į virtuvę, padėjo puokštę į didelį stiklainį nuo agurkų ir užkaitė virdulį. Ji specialiai judėjo lėtai, kad nė vienas nespėtų pabėgti, nes jautė, jog ši keista istorija dar tik pradeda atsiverti.
Virtuvėje Mantas atsisėdo ant kėdės prie lango, o Gabija pasirinko vietą kuo toliau nuo jo ir apsikabino save rankomis. Rasa pastatė ant stalo tris puodelius, iš spintelės ištraukė meduolių dėžutę ir atsirėmė į stalviršį.
— Pradėkime nuo to, ką jūs vienas kitam pasakojote, — pasakė ji. — Mantai, kokia, jūsų žiniomis, yra mano dukra?
Vyras sunkiai atsiduso, nes suprato, kad išsisukti nepavyks.
— Ji sakė, kad jai dvidešimt septyneri, kad ji dirba interjero studijoje, gyvena viena ir ieško rimtų santykių, — kalbėjo jis, kiekvienu sakiniu vis labiau grimzdamas į gėdą. — Nuotraukose ji buvo šviesiaplaukė, liekna, dažnai fotografuodavosi prie parodų salių ir kelionėse.
Rasa lėtai pasisuko į dukrą.
— Gabija, tu net iki Kauno viena nenuvažiuoji, nes bijai persėsti į kitą autobusą, tai kokiose dar kelionėse tu fotografavaisi?
— Tos nuotraukos buvo iš vienos nemokamos svetainės, — tyliai prisipažino mergina. — Aš tik norėjau, kad kas nors su manimi normaliai kalbėtų, o ne siųstų kvailus juokelius apie mano svorį ir plaukus.
Rasos veidas akimirką sušvelnėjo, tačiau ji vis tiek atsisuko į Mantą.
— O jūs, kokį save jai rodėte?
Gabija iškart pakėlė galvą, nes laukė progos apsiginti.
— Jis rašė, kad jam trisdešimt dveji, kad jis vadovauja sporto klubui ir beveik kiekvieną rytą bėga dešimt kilometrų, — išrėžė ji. — Nuotraukose buvo be barzdos, prie motociklo, su pilvo presu ir saulės akiniais, o dabar atvažiavo žmogus, kuris atrodo kaip mano mokyklos direktoriaus vyresnysis brolis.
Mantas susigūžė, tačiau nepradėjo ginčytis.
— Senos nuotraukos, — prisipažino jis. — Labai senos. O sporto klube aš nedirbu, turiu nedidelę automobilių dalių parduotuvę, kurioje pats stoviu prie kasos. Maniau, kad jeigu parašysiu tiesą, niekas net neatsakys.
Rasa kelias akimirkas tylėjo, paskui padėjo delnus ant stalo ir pažvelgė į juos abu taip, kaip vaikystėje jos močiutė žiūrėdavo į anūkus, pagautus prie išvogto vyšnių kompoto.
— Vadinasi, vienas kitam melavote nuo pirmos dienos, tačiau abu atvažiavote susitikti tikėdamiesi, kad kitas bus sąžiningas, — tarė ji. — Tokią meilės istoriją reikėtų ne vestuvėse pasakoti, o rodyti per saugaus interneto pamokas.
Gabija susigėdusi nusisuko į langą, o Mantas pirmą kartą šyptelėjo, nors jo šypsena buvo liūdna. Rasa iš pradžių norėjo nedelsdama išprašyti jį lauk, tačiau pažvelgusi į laikrodį prisiminė, kad dėl kelio remonto paskutinis autobusas į miestą šeštadieniais išvažiuoja dar prieš pietus.
— Kada jūsų autobusas atgal? — paklausė ji.
— Jis jau išvažiavo, — atsakė Mantas. — Maniau, kad pasiliksiu viešbutyje, bet čia, pasirodo, viešbučio nėra.
— Yra viena poilsio sodyba už septynių kilometrų, tik savininkė šį savaitgalį išvykusi į dukters krikštynas, — sumurmėjo Rasa. — Na, ant kelio jūsų nepaliksiu, nes naktį žada audrą, todėl miegosite svetainėje ant sofos, o ryte išvažiuosite pirmu autobusu.
Gabija taip staigiai pakėlė galvą, jog raudonos garbanos pašoko aplink jos veidą.
— Mama, tu rimtai leisi jam likti?
— Tu jį pati čia pakvietei, tik pamiršai paminėti, kad vietoj dvidešimt septynerių metų dizainerės jis ras aštuoniolikmetę, kuri dar vakar prašė manęs paskambinti odontologui, nes pati drovisi, — atkirto Rasa. — Dabar bent jau padėsi padengti stalą ir nustosi elgtis taip, tarsi visa ši nelaimė būtų nukritusi iš dangaus.
Per pietus jie beveik nekalbėjo, tačiau tyla buvo per sunki, todėl Rasa, nenorėdama visą vakarą klausytis šaukštų skambėjimo, pradėjo klausinėti Mantą apie jo darbą. Jis iš pradžių atsakinėjo trumpai, bet netrukus papasakojo, kad prieš keletą metų slaugė sergančią motiną, po jos mirties liko vienas, o visi pažįstami jau buvo sukūrę šeimas ir gyveno savo rūpesčiais.
— Vakarais grįžtu į butą, kuriame tylu taip, kad girdžiu šaldytuvo variklį, — prisipažino jis. — Todėl vieną dieną užsiregistravau pažinčių svetainėje ir nusprendžiau bent kartą pasirodyti įdomesnis, negu pats sau atrodau.
Rasa nustūmė jam lėkštę su keptais bulviniais blynais ir kiek ironiškai paklausė:
— O įdomesniu žmogumi tampama tik tada, kai nusimažini trylika metų ir pasiskolini kito vyro kūną?
— Ne, — atsakė jis, nudelbęs akis. — Dabar jau suprantu, kad tampama tiesiog dar didesniu kvailiu.
Gabija sėdėjo paniurusi, tačiau po kiek laiko ir ji prabilo, nors jos balsas buvo duslus.
— Aš irgi nenorėjau nieko apgauti taip rimtai, — sakė mergina. — Kai įdėjau tikrą nuotrauką, man parašė keli vaikinai, o paskui vienas iš jų persiuntė ją kitiems ir jie visą savaitę kūrė memus apie mano skruostus, plaukus ir rankas. Aš pagalvojau, kad jeigu atrodysiu kaip mergina iš žurnalo, su manimi bent kalbėsis kaip su žmogumi.
Rasa žvilgtelėjo į dukrą, ir jos pyktis trumpam susimaišė su skaudžiu kaltės jausmu, nes ji nežinojo apie tuos memus ir nesuprato, kiek daug Gabija slėpė po kasdieniu kandumu. Ji priėjo prie dukters, padėjo ranką jai ant peties ir tyliai pasakė:
— Tie, kurie tave žemino, buvo žiaurūs, bet svetimas veidas tavęs neapsaugos, nes anksčiau ar vėliau vis tiek teks pasirodyti pačiai.
Vakare dangų užtraukė sunkūs debesys, pradėjo lyti, o elektra kelis kartus mirktelėjo, todėl Rasa uždegė ant palangės žvakę ir iš sandėliuko atnešė seną vilnonį pledą. Gabija užsidarė savo kambaryje, o Mantas padėjo Rasai surinkti nuo kiemo kėdes, kad jų nenupūstų stiprėjantis vėjas.
— Jūs neprivalėjote manęs priimti, — tarė jis, kai jie stovėjo verandoje ir stebėjo, kaip lietus daužo į skardinį stogą. — Aš atvažiavau pas jūsų dukrą su melu kišenėje, o dabar dar ir sėdžiu jūsų namuose.
— Nepriėmiau jūsų kaip būsimo žento, todėl nusiraminkite, — atsakė Rasa. — Tiesiog mano tėvas visada sakydavo, kad žmogaus negalima palikti kelyje per audrą, net jeigu jis pats ten atėjo dėl savo kvailumo.
Mantas nusijuokė, ir tąkart jo juokas buvo paprastas, be įtampos, todėl Rasa netikėtai pajuto, kad šalia jos stovi ne keistas apgavikas iš interneto, o pavargęs, vienišas vyras, kuris taip pat norėjo būti pastebėtas. Ji greitai nuvijo tą mintį, nes toks pastebėjimas pasirodė pavojingas ir visiškai netinkamas.
Kai jie grįžo į virtuvę, Gabija jau buvo išėjusi iš kambario, apsivilkusi megztinį ir susirišusi raudonus plaukus į netvarkingą kuodą. Ji atsisėdo priešais Mantą ir ilgai tylėjo, kol galiausiai ištarė:
— Aš tavęs atsiprašau, tačiau nenoriu, kad rytoj išvažiuotum galvodamas, jog melavau tik todėl, kad juokiausi iš tavęs. Aš tiesiog labai norėjau nors kartą patikti žmogui prieš jam pamatant mane.
— O aš norėjau, kad kas nors žiūrėtų į mane ne kaip į nuobodų vyrą, kurio gyvenime liko tik darbas ir sąskaitos, — atsakė Mantas. — Mes abu norėjome būti mylimi, tik pasirinkome patį blogiausią būdą tai gauti.
Rasa pastatė ant stalo arbatinuką, tačiau tuo metu lauke garsiai trenkė žaibas, užgeso šviesa, o iš Gabijos kambario pasigirdo telefono skambutis. Mergina nuėjo atsiliepti, bet po kelių sekundžių grįžo išbalusi, tvirtai laikydama telefoną rankoje.
— Mama, čia Lukas, — pasakė ji. — Jis su draugais stovi prie mūsų vartų ir sako, kad nori pamatyti mano „jaunikį“.
Rasa dar nespėjo paklausti, iš kur jie žino, kai į metalinius vartus kažkas pradėjo daužyti kumščiais, o per lietų pasigirdo paauglių juokas ir šūksniai. Gabija susigūžė, nes akivaizdžiai atpažino tuos pačius vaikinus, kurie anksčiau tyčiojosi iš jos nuotraukų, tačiau dabar jie buvo atėję ne į internetą, o tiesiai prie jos namų.
— Išeik, gražuole! — suriko vienas balsas. — Parodyk mums savo keturiasdešimtmetį princą!
Rasa žengė link durų, bet Mantas staiga atsistojo ir užstojo jai kelią, o jo veidas tapo toks rimtas, kad iš ankstesnio nejaukumo neliko nė pėdsako.
— Jūs likite su dukra, — tyliai pasakė jis. — Aš su jais pasikalbėsiu.
— Ne, — griežtai atsakė Rasa. — Tai mano namai ir mano vaikas.
Tačiau tuo metu kažkas iš lauko sviedė akmenį, kuris trenkėsi į virtuvės langą, stiklas garsiai sutraškėjo, o Gabija išsigandusi sušuko. Mantas akimirksniu puolė prie durų, Rasa griebė jį už rankovės, tačiau jis jau buvo nuspaudęs rankeną ir žengė į tamsų, lietaus užlietą kiemą.
Rasa pamatė tik jo nugarą, vartų šešėlius ir kelias figūras po gobtuvais, o paskui vienas vaikinas pakėlė nuo žemės storą medžio gabalą ir metėsi Mantui priešais.
Vaikinas su medžio gabalu pribėgo taip greitai, kad Rasa spėjo tik surikti Manto vardą, tačiau smūgis nepasiekė jo peties, nes vyras staigiai žengė į šalį ir tvirtai sugriebė užpuoliką už riešo. Jis nesimušė ir nebandė pasirodyti didvyriu, tik taip stipriai suspaudė vaikino ranką, kad šis iškart paleido pagalį į šlapią žolę.
— Užteks, — ramiai, bet grėsmingai pasakė Mantas. — Jūs jau sugadinote langą, išgąsdinote merginą ir įsibrovėte į svetimą kiemą, todėl dabar arba ramiai išeinate, arba čia atvažiuos policija.
Po gobtuvais stovintys paaugliai akimirką nutilo, tačiau tas, kurį Gabija buvo pavadinusi Luku, vis dar bandė šypsotis, nors jo balsas jau skambėjo nebe taip užtikrintai.
— Mes tik pajuokavome, dėde. Ko čia taip užsivedei?
— Juokas būna tada, kai linksma visiems, — atsakė Mantas, paleisdamas jo ranką. — Kai vienas žmogus slepiasi namuose ir bijo išeiti, tai vadinama kitaip.
Rasa stovėjo ant verandos, viena ranka apkabinusi drebančią dukrą, ir stebėjo Mantą taip, lyg pirmą kartą iš tiesų jį matytų. Prieš kelias valandas jis jai atrodė tik neatsakingas vyras, kuris atvažiavo ieškoti neegzistuojančios moters, tačiau dabar, lietui tekant jo veidu ir marškiniams prilipus prie pečių, jis stovėjo prieš penkis įžūlius jaunuolius ne dėl savo garbės, o dėl merginos, kuri jį apgavo.
— Mama, kviesk policiją, — tyliai pasakė Gabija, ir jos balsas virpėjo ne vien iš baimės. — Aš nebenoriu nuo jų slėptis.
Rasa linktelėjo, paėmė telefoną ir garsiai pasakė adresą, kad vaikinai išgirstų kiekvieną žodį. Lukas iškart keiktelėjo, mostelėjo draugams ir visi, klampodami per balas, puolė prie dviračių, tačiau vienas jų dar atsisuko ir parodė nepadorų gestą.
— Aš jus pažinau, — sušuko Gabija iš verandos, šįkart jau nebesusigūžusi. — Ir pasakysiu viską, ne tik apie šį vakarą.
Kai varteliai už jų užsitrenkė, Mantas dar kelias sekundes stovėjo vietoje, tarsi tikrindamas, ar jie tikrai negrįš, o paskui pasilenkė pakelti numesto medžio gabalo. Tik tada Rasa pastebėjo, kad jo delnas buvo perpjautas sudužusio lango stiklo šuke ir kraujas plona srovele tekėjo per riešą.
— Eikite į vidų, — griežtai tarė ji. — Jūs čia atvykote su gėlėmis, o išvažiuosite dar su siūlėmis, jeigu neklausysite.
Mantas norėjo pasakyti, kad žaizda menka, tačiau Rasa jau vedė jį į virtuvę ir ieškojo vaistinėlės, o Gabija rinko nuo grindų stiklo šukes. Audra vis dar daužė stogą, bet namuose įtampa pamažu keitėsi, nes po to, kas nutiko kieme, nė vienas jų nebegalėjo apsimesti, kad yra tik svetimi žmonės, atsitiktinai susodinti prie vieno stalo.
— Skaudės, — perspėjo Rasa, valydama jo delną antiseptiku.
— Po šios dienos mane jau sunku kuo nors nustebinti, — atsakė Mantas ir kreivai nusišypsojo.
— Nereikėjo ten eiti vienam, — tyliai pasakė ji. — Jie galėjo padaryti ką nors rimtesnio.
— O jums reikėjo likti su dukra, — atsakė jis. — Ji tuo metu žiūrėjo ne į juos, o į jus.
Gabija, stovėjusi prie šiukšlių kibiro, nuleido galvą, ir Rasa suprato, ką jis turėjo omenyje. Jos dukra visą vakarą laukė ne pamokslo apie melą, o įrodymo, kad mama vis tiek liks jos pusėje, net kai pati Gabija prisidarė gėdos ir sukėlė problemų.
Policijos pareigūnai atvyko po pusvalandžio, užrašė jų parodymus, apžiūrėjo sudaužytą langą ir pažadėjo pasikalbėti su vaikinų tėvais. Gabija pirmą kartą papasakojo apie bendraklasių sukurtas nuotraukas, pravardes, žinutes ir tai, kaip ji kelis mėnesius bijojo viena eiti iki parduotuvės, nes nežinojo, kas ją nufotografuos iš nugaros.
— Kodėl tu man nieko nesakei? — paklausė Rasa, kai durys už pareigūnų užsidarė.
— Nes tu būtum nuėjusi pas jų tėvus ir viską dar labiau pabloginusi, — prisipažino mergina. — Be to, man buvo gėda, kad mane taip lengva įskaudinti.
Rasa prisėdo šalia dukters ir paėmė jos rankas į savąsias.
— Gėda turi būti ne tau, o tiems, kurie tyčiojosi. Tačiau nuo šiol mes nieko neslėpsime, net jeigu tiesa bus negraži ir nepatogi.
Gabija pažvelgė į Mantą, kuris sėdėjo prie stalo su sutvarstytu delnu, ir jos akyse pirmą kartą nebuvo nei pykčio, nei pašaipos.
— Ačiū, kad išėjai į kiemą, — pasakė ji. — Nors aš tau ir melavau.
— Gal todėl ir išėjau, kad gerai žinau, ką reiškia slėptis už kito žmogaus nuotraukos, — atsakė jis. — Tik tau dar aštuoniolika, todėl gali išmokti būti savimi anksčiau negu aš.
Tą naktį jie beveik nemiegojo, nes reikėjo užkalti langą faneros lakštu, iššluostyti virtuvę ir nuraminti Gabiją, kuri krūptelėdavo nuo kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. Mantas, viena ranka laikydamas lentą, padėjo Rasai pritvirtinti ją prie rėmo, o paskui sutaisė ir seniai klibėjusią verandos durų rankeną, nors niekas jo neprašė.
— Jūs visada taip taisote svetimus namus? — paklausė Rasa, paduodama jam atsuktuvą.
— Tik tuos, kuriuose man leidžia pernakvoti po nepavykusių sužadėtuvių, — atsakė jis.
Rasa nusijuokė taip netikėtai, kad pati nustebo, nes po sudėtingo vakaro juokas atrodė beveik ne vietoje, tačiau jis nuėmė nuo jos pečių dalį sunkumo. Mantas pažvelgė į ją ilgiau, negu reikėjo, bet nė vienas nieko nepasakė.
Ryte miestelis atrodė nuplautas ir tylus, o ant obels šakų blizgėjo lietaus lašai. Gabija iškepė kiaušinienę, pirmą kartą pati padengė stalą ir net supjaustė duoną, nors paprastai rytais vos sugebėdavo susirasti švarią lėkštę.
— Aš ištryniau anketą, — pasakė ji, atsisėsdama priešais Mantą. — Ir visas svetimas nuotraukas.
— Gerai padarei, — atsakė jis. — Aš savo paskyrą taip pat ištrinsiu, kai tik grįšiu.
— Ne, — paprieštaravo Gabija. — Ištrink tik melą. Gal kažkam patiks tikras tu, nors ir su barzda bei be motociklo.
Mantas nusišypsojo, o Rasa apsimetė labai susidomėjusi arbatos puodeliu, nes dukters žodžiai kažkodėl privertė ją parausti. Ji pati sau kartojo, kad tai tik nuovargis ir neįprasta situacija, tačiau kuo labiau stengėsi tuo patikėti, tuo aiškiau jautė, kad šis vyras paliks namuose keistą tuštumą.
Prie vartelių Mantas padėkojo už nakvynę ir trumpai atsisveikino su Gabija, kuri, kiek padvejojusi, pati jį apkabino. Jis stovėjo su kelioniniu krepšiu ant peties, o baltų lelijų puokštė vis dar buvo virtuvėje, tik dabar atrodė skirta visai ne tam žmogui, kuriam buvo nupirkta.
— Mantai, palaukite, — pašaukė Rasa, kai jis jau žengė į gatvę.
Ji priėjo arčiau ir ištiesė jam popierinį maišelį su sumuštiniais, kuriuos buvo sudėjusi kelionei, nors iki stotelės reikėjo eiti vos penkiolika minučių. Mantas paėmė maišelį, bet nepasitraukė.
— Rasa, vakar atvažiavau čia tikėdamasis sutikti moterį, kurios iš tikrųjų nėra, — pradėjo jis. — O išvažiuoju galvodamas apie tą, kurios net neieškojau.
Rasa pajuto, kaip jai užgniaužė kvapą, tačiau iškart susiraukė, nes nenorėjo pasirodyti lengvai sužavėta.
— Jūs manęs beveik nepažįstate.
— Todėl ir norėčiau pažinti, — atsakė jis. — Be svetimų nuotraukų, išgalvotų metų ir pažadų, kurių niekas negali ištesėti.
Ji pažvelgė į savo darbo nugairintas rankas, į paprastą megztinį ir į rusvus plaukus, kuriuos skubėdama buvo surišusi gumele. Rasa jau daug metų nesijautė moterimi, kurią kas nors galėtų rinktis, nes buvo pripratusi būti tik mama, darbuotoja, sąskaitų mokėtoja ir ta, kuri viską sutvarko.
— Galite paskambinti, — pagaliau pasakė ji. — Tik nesiųskite man nuotraukos prie motociklo.
Mantas nusijuokė, o tada labai rimtai pažadėjo:
— Atsiųsiu tik tą, kurioje stoviu prie savo tikros parduotuvės ir laikau rankoje kavą iš popierinio puodelio.
Pirmasis jo skambutis atėjo tą patį vakarą, antrasis — kitą dieną, o po savaitės jie kalbėjosi jau taip ilgai, kad Rasa sudegino puode obuolių uogienę. Mantas daugiau nebandė atrodyti jaunesnis ar įdomesnis, o Rasa neslėpė, kad pavargsta, pyksta ir kartais bijo gyvenime ką nors keisti.
Po mėnesio jis atvažiavo dar kartą, šįkart be kostiumo ir be iškilmingos puokštės, vilkėdamas paprastus marškinius bei nešinas dėže įrankių, nes žadėjo įstatyti naują virtuvės langą. Gabija, pamačiusi jį kieme, garsiai pasakė, kad bent jau šįkart atvyko tas pats žmogus, kuris buvo nuotraukoje.
Jų ryšys augo lėtai, be gražių pažadų ir skubėjimo, nes abu jau žinojo, kiek žalos padaro noras pasirodyti kitokiam. Mantas padėdavo Gabijai ruošti dokumentus stojimui, o ši už tai sukūrė tikrą jo parduotuvės puslapį ir nufotografavo jį tokį, koks jis buvo — keturiasdešimt penkerių, su barzda, raukšlelėmis prie akių ir šilta šypsena.
Praėjus devyniems mėnesiams, Rasa stovėjo nedidelėje miestelio santuokų salėje, vilkėdama šviesiai mėlyną suknelę ir taip stipriai jaudindamasi, kad niekaip negalėjo užsegti apyrankės. Gabija priėjo prie jos, pataisė segtuką ir atsargiai palietė mamos rusvus plaukus, kuriuose buvo įsegtos kelios smulkios gėlės.
— Mama, tu tikrai nori tai padaryti? — paklausė ji, nors iš jos šypsenos buvo aišku, kad atsakymą jau žino.
— Labai noriu, tik vis dar negaliu patikėti, kad viskas prasidėjo nuo tavo netikros nuotraukos, — atsakė Rasa.
Gabija trumpam nuleido akis.
— Aš ilgai galvojau, kad sugadinau mums gyvenimą, kai pakviečiau jį čia.
— Tu padarei klaidą, — švelniai pasakė Rasa. — Bet klaida nėra visas žmogus, jeigu jis išdrįsta ją pripažinti ir pasikeisti.
Gabija stipriai apkabino mamą, ir Rasa pajuto, kaip ant peties nukrito šilta ašara.
— Tu nusipelnei, kad kas nors rinktųsi tave, — sušnabždėjo mergina. — Ne gražesnę, ne jaunesnę ir ne išgalvotą, o būtent tave.
Kai jos įėjo į salę, Mantas laukė prie lango be prabangaus kostiumo ir be bandymo atrodyti jaunesnis, o jo sutvarstyto delno vietoje buvo likęs plonas randas. Jis pažvelgė į Rasą taip, kaip tą rytą prie vartelių tikėjosi pažvelgti į visai kitą moterį, tačiau dabar jo akyse nebuvo nei nusivylimo, nei abejonės.
Po ceremonijos Gabija padavė jiems seną stiklainį nuo agurkų, tą patį, į kurį Rasa pirmąją dieną buvo įmerkusi baltas lelijas. Dabar jame stovėjo lauko gėlės, o prie kaklelio buvo pririšta maža kortelė su užrašu: „Tikriems žmonėms nereikia svetimų veidų.“
Rasa perskaitė žodžius ir pravirko, Mantas apkabino ją per pečius, o Gabija, polnovatė aštuoniolikmetė raudonplaukė mergina, kurios kažkada taip bijojo parodyti pasauliui savo veidą, stovėjo prieš fotografą tiesiai, neslėpdama nei skruostų, nei garbanų, nei šypsenos.
Kartais žmogus ieško meilės taip toli ir taip neteisingai, kad nepastebi, kaip ji tyliai sustoja šalia, visiškai nepanaši į jo susikurtą paveikslą. Tačiau tikras artumas prasideda ne tada, kai pagaliau randi idealų veidą, o tada, kai nustoji slėpti savąjį ir vis tiek išgirsti: „Aš renkuosi tave.“