Nuo seniausių laikų žmonija gyveno greta gyvūnų. Šis ryšys peržengė paprasto išgyvenimo ribas ir tapo gilesniu, beveik mistiniu santykiu. Tautosakose, mituose ir net šiuolaikiniuose liudijimuose dažnai sutinkame istorijų apie tai, kaip augintiniai ar net laukiniai žvėrys išgelbėja žmones nuo gresiančių nelaimių. Ar tai tik sutapimai, ar egzistuoja kažkas daugiau?
Moksliškai žiūrint, gyvūnų „šeštasis jausmas“ nėra magija. Tai evoliucijos metu išugdytas išskirtinis jautrumas aplinkai. Šunų klausa yra daug aštresnė nei žmogaus: jie girdi ultragarsus ir vibracijas, kurių mes nepajėgiame užfiksuoti. Būtent todėl šunys dažnai nerimauja prieš žemės drebėjimus ar artėjant audrai. Jų elgsenos pokyčiai – neramus vaikščiojimas, lojimas be priežasties ar bandymas pritraukti šeimininko dėmesį – yra ne kas kita, kaip bandymas pranešti apie grėsmę.
Pavyzdžiui, katės pasižymi gebėjimu pajusti slėgio pokyčius atmosferoje. Istorijos apie kates, kurios įspėja apie gaisrą arba dujų nuotėkį, dažnai siejamos su jų jautria uosle ir klausa. Kai gyvūnas staiga pradeda elgtis neįprastai, tai yra signalas, kad aplinkoje vyksta kažkas, ko žmogus dar nepastebi.
Be fiziologinių veiksnių, egzistuoja ir emocinis ryšys. Gyvūnai, ypač tie, kurie ilgą laiką gyvena su žmogumi, tampa neįtikėtinai pastabūs mūsų kūno kalbai, pulso dažniui ir kvapui, kuris kinta, kai patiriame stresą ar baimę. Yra daugybė atvejų, kai terapiniai šunys ar net paprasti namų augintiniai padėdavo išvengti panikos priepuolių ar net sustabdyti savidestrukcinį elgesį. Jie „atveda“ žmogų atgal į realybę, nukreipdami dėmesį nuo tamsių minčių. Tai savotiška apsauga nuo vidinių nelaimių.
Tačiau ar turėtume tikėti „mistine“ apsauga? Daugelis žmonių pasakoja apie nepaaiškinamus atvejus, kai gyvūnas neleidžia išeiti iš namų prieš pat įvykstant nelaimei kelyje, arba kai netikėtai atsiradęs svetimas šuo apsaugo nuo užpuolikų. Nors šiuos įvykius sunku pagrįsti empiriniais tyrimais, jie liudija apie instinktyvią apsaugą. Gyvūnai mato pasaulį tarsi per kitokį filtrą, kuriame grėsmė dažnai būna akivaizdi dar prieš jai įgaunant fizinę formą.
Svarbu pabrėžti, kad gyvūnų elgesys – tai nėra jų „pareiga“ mus gelbėti. Tai yra jų prigimtinio ryšio su gamta išraiška. Kai gyvūnas mus gina, jis veikia pagal savo išlikimo instinktus, kurie susipina su prisirišimu prie žmogaus. Šis nuoširdus, nemeluotas ryšys yra pati didžiausia mūsų apsauga. Mes esame atsakingi už juos, o jie savo ruožtu dovanoja mums budrumą, kurio patys dažnai netenkame skubėdami ir paskęsdami kasdienybės triukšme.
Taigi, ar gyvūnai gali apsaugoti nuo nelaimės? Taip, jie tai daro kasdien – vieni garsiai perspėdami apie pavojų, kiti tyliai būdami šalia tada, kai mūsų sielai reikia stiprybės. Jų buvimas greta paties žmogaus yra saugumo garantas, nes jie yra gyva jungtis tarp mūsų ir gamtos dėsnių, kurie dažniau saugo, nei kenkia. Mes turėtume išmokti „skaityti“ savo augintinius, nes jų elgsenos pokyčiai gali būti patys tiksliausi įspėjamieji signalai, kuriuos mums siunčia pasaulis.
Šiame bendravime svarbiausia yra abipusiškumas. Kuo geriau pažįstame savo gyvūną, tuo aiškiau suprantame jo siunčiamus ženklus. Tai tarytum tylus dialogas, kuriame nereikia žodžių, o pasitikėjimas tampa svarbesnis už bet kokią logiką. Gyvūnai yra mūsų tylūs sargai, mūsų emociniai inkarai ir neretai – tiesioginiai gelbėtojai, kurių dėka išvengiame pačių didžiausių gyvenimo audrų.