„Ir kam gi man reikėtų tapti senuko slaugytoja? Ką tu man gali pasiūlyti? Butą? Automobilį?“ – šie žodžiai, ištarti jaunos, vos dvidešimt ketverių metų merginos, nuskambėjo taip ramiai ir abejingai, jog akimirką pasijutau ne kaip brandus, sėkmingas vyras pačiame jėgų žydėjime, o kaip nukainotas, dulke apaugęs produktas atokiausioje prekybos centro lentynoje, kurį vadybininkai tiesiog pamiršo laiku išmesti į šiukšlių dėžę. Tuo metu, sėdėdamas prabangiame Vilniaus senamiesčio restorane, kur už lango lėtai tvenkėsi vakaro sutemos, aš pirmą kartą gyvenime taip skaudžiai ir aiškiai suvokiau, kad pasaulis galutinai apsivertė aukštyn kojomis. Kai tau keturiasdešimt trys, tu vis dar jautiesi jaunas, perspektyvus, pilnas energijos ir planų, tačiau šiuolaikinė realybė tave jau negailestingai nurašo į senolių kategoriją, visiškai nesigėdydama tiesiai į akis rėžti cinišką santykių kainoraštį – be jokių užuominų, be romantiško flirto, be jokio paslaptingumo ar gražaus žaidimo taisyklių.
Man keturiasdešimt trys metai, aš niekada nebuvau oficialiai vedęs, nors mano gyvenime, žinoma, būta rimtų santykių: du kartus gyvenau su moterimis po dvejus metus, tai buvo gražūs, gyvi, normalūs etapai be didelių dramų ar skaudžių išdavysčių, o kai suprasdavome, kad mūsų keliai skiriasi, tiesiog išsiskirdavome kaip suaugę, protingi žmonės. Visada nuoširdžiai tikėjau, kad tokia praeitis yra mano didžiulis privalumas, o ne trūkumas, juk neturiu buvusių žmonų šešėlių, teismų dėl alimentų, sunkaus emocinio bagažo, amžinų skandalų ir palyginimų su praeitimi, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, šiandieninėje Vilniaus pažinčių rinkoje tai vertinama ne kaip pliusas, o kaip kažkokia įtartina anomalija. Atrodo, kad jeigu iki tokio amžiaus nesukūrei tradicinės šeimos, vadinasi, turi paslėptą gamyklinį broką, pražūtingą charakterio defektą arba tiesiog nepraėjai socialinės sertifikacijos, kurios reikalauja visuomenė.
Neseniai tvirtai ir sąžiningai sau pasakiau: viskas, laikas atėjo, aš tikrai noriu tikros šeimos, noriu šalia matyti mylimą moterį – gražią, prisižiūrinčią, jauną, ir aš nematau prasmės veidmainiauti, nes man atrodė visiškai natūralu ieškoti merginos iki dvidešimt aštuonerių metų, kad ji džiugintų akį, o draugai, neslėpdami lengvo pavydo, klausinėtų, kur aš radau tokį deimantą. Nemaniau, kad šis troškimas yra gėdingas, nes esu finansiškai nepriklausomas vyras, daug dirbu, uždirbu solidžias pajamas, turiu nuosavą erdvų butą sostinėje, gerą automobilį, neturiu žalingų įpročių, sportuoju ir atrodau tikrai neblogai, todėl buvau šventai įsitikinęs, kad esu daugiau nei geidžiamas ir vertingas variantas šioje didžiulėje pažinčių rinkoje. Tačiau gyvenimas greitai parodė, kad šis pasaulis jau seniai žaidžia pagal visiškai kitas, žiaurias ir ciniškas taisykles, kuriose aš netikėtai tapau ne pirkėju, o preke, ir, tiesą pasakius, preke iš praėjusio sezono kolekcijos.
Pirmasis mano pasimatymas įvyko su dvidešimt šešerių metų mergina, su kuria susipažinau populiarioje programėlėje, mes intensyviai susirašinėjome beveik savaitę, ji nuoširdžiai juokėsi iš mano siunčiamų pokštų, rašė, kad esu neįtikėtinai įdomus pašnekovas, su kuriuo lengva ir gera bendrauti, todėl aš jau pradėjau džiaugtis, kad pagaliau radau normalų, žmogišką ryšį be išankstinių reikalavimų ir materializmo šešėlio. Tačiau vos tik mes susitikome jaukioje kavinėje, mūsų dialogas akimirksniu prarado visą lengvumą ir persikėlė į visiškai kitą, šaltą ir pragmatišką plokštumą, kuri labiau priminė verslo derybas, o ne dviejų simpatiją jaučiančių žmonių susitikimą. Ji žiūrėjo į mane vertinančiu, skanuojančiu žvilgsniu, net nemėgindama to paslėpti po mandagia šypsena, ir praėjus vos penkiolikai minučių nuo pokalbio pradžios, tiesiai paklausė, kokį automobilį vairuoju, ar butas, kuriame gyvenu, yra mano nuosavybė, ir kokios yra mano mėnesinės pajamos.
Stovėdamas priešais šį cinišką klausimyną, aš klusniai atsakinėjau, pamažu suprasdamas, kad tai ne pasimatymas, o griežtas darbo pokalbis, kur asmuo vertinamas tik pagal likvidumą, ir keisčiausia buvo tai, kad ji nejautė jokio nepatogumo, užduodama šiuos klausimus taip pat ramiai, kaip klausia apie kavos pasirinkimą. Kai aš, neiškentęs tokio spaudimo, paklausiau, ko ji pati ieško santykiuose, mergina tiesiog nusišypsojo ir pasakė, kad jai reikalingas maksimalus komfortas ir vyras, kuris galėtų užtikrinti visus jos poreikius bei užgaidas, ir tai buvo ištarta be jokio gėdos jausmo, aiškiai kaip prekybos centro kainoraštis.
Antrasis pasimatymas su dvidešimt ketverių metų gražuole, kuri atrodė kaip tobula nuotrauka iš socialinių tinklų viršelio, atnešė dar didesnį sukrėtimą, kai po prabangios vakarienės, už kurią, žinoma, sumokėjau aš, kalba pakrypo apie ateities planus, šeimą ir vaikus. Ji pažiūrėjo į mane su lengva ironija ir paklausė, ką aš galiu jai duoti mainais į jos jaunystę ir grožį, o kai aš nustebęs pradėjau kalbėti apie jausmus, abipusę pagarbą ir dvasinį suderinamumą, ji tik gūžtelėjo pečiais, pareikšdama, kad visa tai yra antriniai dalykai, nes jauna mergina visada turi didžiulį pasirinkimą, todėl vyresnis vyras privalo viską kompensuoti savo materialiais ištekliais. Būtent tada iš jos lūpų išgirdau tą skaudžią frazę apie senuko slaugytoją, kuri galutinai sugriovė mano vyrišką savivertę ir privertė pasijusti taip, lyg mane tiesiog išardė dalimis ir įvertino pagal rinkos kainą, palikdami tuščiomis rankomis.
Šis pasimatymas paliko gilų, kraujuojantį pėdsaką mano sieloje, tačiau baisiausia buvo suvokti, kad tai nebuvo atsitiktinis incidentas ar viena sugadinta mergina – tai buvo gerai veikianti, ciniška šiuolaikinės visuomenės sistema, kurioje jausmai buvo eliminuoti kaip nereikalingas balastas. Trečioji istorija mane galutinai pribaigė, kai dvidešimt septynerių metų moteris, kuri pati pirmoji parodė iniciatyvą, aktyviai domėjosi mano gyvenimu, flirtavo ir siuntė žavias nuotraukas, vieną vakarą atsiuntė balso žinutę, kurioje tiesiai šviesiai rėžė, kad ieško vyro, kuris ją pilnai išlaikytų, nes ji pavargo dirbti ir nori gyventi savo malonumui, todėl, jei aš nesu pasiruošęs tapti jos rėmėju, geriau netuščiamai negaišinti nei jos, nei savo brangaus laiko. Kai aš, apstulbęs nuo tokio įžūlumo, paklausiau, ką gi ji pati pasiruošusi duoti vyrui už tokį prabangų gyvenimą, ji tik skambiai nusijuokė į telefono ragelį ir pasakė: „Kaip tai ką? Save! Aš duodu save, savo grožį ir savo buvimą šalia.“
Tuomet mano viduje kažkas garsiai spragtelėjo, lyg būtų nutrūkusi ilgai įtempta styga, nes tas atsakymas „save“ nuskambėjo kaip paslauga, kaip prekė su pakuote „viskas įskaičiuota“, kur už prenumeratą reikia mokėti didžiulius pinigus iš anksto, ir baisiausia, kad jos nuoširdžiai nesupranta, kas čia blogo ar keisto. Jos nesigėdija, nesislapsto po kaukėmis, o tiesiog iškart diktuoja savo sąlygas, sutartis ir reikalavimus, o jei tu neatitinki jų nubrėžtų standartų, tave tiesiog be jokių emocijų, gailesčio ar paaiškinimų išmeta į šalikelę kaip netinkamą, nenaudingą variantą. Ir žinote, kas šiame visame gyvenimo teatre yra pati didžiausia ir skaudžiausia ironija, kurios aš iš pradžių visiškai nenorėjau matyti ir pripažinti?
Aš ilgą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad visa problema slypi tik šiuolaikinėse moteryse, kad jos tiesiog sugendo, tapo nežmoniškai mergantiškos, godžios, materialistės, kurioms rūpi tik pinigai, brangios kelionės ir prabangus gyvenimas kito sąskaita. Tačiau kuo daugiau vaikščiojau į tuos tuščius pasimatymus, kuo daugiau klausiausi tų pačių šaltų monologų, kuo giliau analizavau situaciją, tuo aiškiau man vėrėsi baisi tiesa: problema buvo ne tik jose, problema glūdėjo ir manyje. Aš pats atėjau į šią rinką su didžiuliu vartotojo lūkesčiu „išsirinkti“ sau gražų žaisliuką, tačiau netikėtai atsidūriau pozicijoje, kurioje buvau pradėtas vertinti ir rinktis pats pagal tuos pačius vartotojiškus dėsnius. Aš norėjau jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, patogios moters, kuri puoštų mano gyvenimą, o jos norėjo turtingo, stabilaus, naudingo vyro, kuris užtikrintų joms finansinį saugumą, todėl šioje iškreiptoje logikoje viskas buvo stebėtinai sąžininga, tik neįtikėtinai šlykštu ir skaudu.
Būtent tas momentas, kai supranti, kad tavęs niekas nemato kaip žmogaus, kaip vyro su savo širdimi, skausmu, svajonėmis ir siela, o vertina tik kaip finansinį projektą su ribotu galiojimo laiku, palieka pačias giliausias žaizdas. Galbūt aš tikrai beviltiškai pavėlavau, galbūt reikėjo kurti šeimą prieš dvidešimt metų, kai žmonės dar mokėjo mylėti tiesiog už tai, kad tu esi, kai santykiai nebuvo panašūs į pasirašomą pirkimo-pardavimo sutartį notarų biure. Aš per ilgai gyvenau saldžioje iliuzijoje, kad laikas yra mano sąjungininkas, kad vyras bėgant metams tik stiprėja ir brangsta kaip geras vynas, tačiau šviesos Vilniaus gatvėse dabar man švietė kitaip, apnuogindamos mano vienatvę ir suvokimą, kad norėdamas gauti tai, apie ką svajoju, turiu arba visiškai sulaužyti save ir prisitaikyti prie šių žiaurių taisyklių, arba tiesiog nuleisti savo reikalavimų kartelę, o tam aš kol kas nesu pasiruošęs.